Iš kraujo, iš pieno, iš prakaito druskos
Dievulis mums sutveria atkarpą kelio.
Norėtum daugiau anei luptas, nei skustas?
Išmokęs dėkot nebeleidi sau skalyt.

Jei dirbi naudingai, suvoki Jo triūsą,
Nesuriečia ligos godumo, puikybės.
Nešoksti prieš išmintį žilstančių ūsų,
Įsakymų Dešimt labai neišklibę,

O jei tuščios mintys leis šliaužti paviršiais,
Sakyk, ar suvoksi laše esant gelmę?
Dievulis nei vieno tikrai nepamiršta.
Bevaliai - bedaliai. Ir traukia juos velnias.

Žinau, kad ne vienas apkaltins moralais.
Kam šimtmečiais zulintą tiesą kartoti?
Norėjau prieš savo gyvenimo galą
Į duobę bekrintančiam ranką paduoti.

Tasai, kuris savo gumbus susirinko,
Jau puikiai išmano, kiek klaidos kainuoja.
Vėl kraują ir pieną su prakaitu minko.
Ateina karta. Įžūli, nes jaunoji.

Ar maža dar mirtino perversmų nuodo,
Kai skitas perėtas, o pamatus ardo?
Be dvasinių ryšių nuskristumei rodos,
Bet verta šaknytis dėl lydinčio varpo,

Tad verta atnešti į genties meilės korį
Nors mažą lašelį, bet savo nektaro,
Nes kelias neklausia, ar eiti tu nori -
Kaip žirnius per sietą visus jis išvaro

Ir žiūri iš šono - brolyti, ko vertas?
Kur dėti? Prie sėklų, į puodą, prie šiukšlių?
Mąstyki, galvele - nebus kito karto.
Tiktai nesakyk, kad nė velnio nerūpi.