Atplasnojo paukščio sparnais ir už lango ant vyšnių šakų neramiai susirangė naktis. Jie tylūs sėdėjo tamsoje, retkarčiais persimesdami vienu kitu nereikšmingu žodžiu. Net mažoji Austė, amžinai nenustygstanti vietoje, brolio ir mamos klausinėjanti keisčiausių klausimų, ramiausiai tupėjo sofos kamputyje, abiem rankom tvirtai prisispaudusi savo numylėtinį meškiną. Visi trys turbūt galvojo apie tą patį. Bet nė vienas taip ir neišdrįso garsiai ištarti žodžių apie tai, kas taip skaudžiai užgavo jų širdis.
    Gal vėjas sujudino vyšnių šakas, ir jos linguodamos brūkštelėjo per lango stiklą, o gal kas už lango  atsitiktinai susibeldė — Almantė, staigiu judesiu pakilusi, nubėgo atidaryti durų. Pastovėjo tarpdury, paskui šūktelėjo į tamsą vyro vardą, bet, nieko nesulaukusi atsiliepiant, sugrįžo pas vaikus. Iš jos tuščio žvilgsnio ir Mantas, ir Austė suprato, kad neverta nė klausti. Tik po minutėlės Mantas vyriškai tarė:
    — Jis ir vėl negrįš.
    — Dar pasėdėkim valandėlę, — ramino Almantė vaikus, nors jau buvo tikra, kad Saulius nepareis.
    Mažumėlę pasvarsčiusi, ji jau beveik ryžosi tam, ką jau keletą savaičių laikė būtinu paaiškinti vaikams. Nelengva buvo rasti atsakymą, kodėl Saulius, taip mylėjęs, tiesiog dievinęs ją ir mažuosius, staiga nuo jų nusisuko, paliko lyg pabodusius senus daiktus, kurių niekada gyvenime gali jau ir nebeprisireikti. Ji privalo išlikti rami, stipri — o kur rasti tuos gydančius žodžius, kad dar labiau nesužeidus vaikų sielų.
    Laukimo tylą vėl išblaškė už lango vėjo siūbuojamos vyšnių šakos. Visi trys, lyg sargybiniai poste, gaudė kiekvieną garsą, vildamiesi išgirsti nors menkiausią pažįstamą ženklą.
    — Tėtis, vaikai, pas mus nebe... — pasiskubino Almantė. Bet ir pati išsigando savo žodžių, netikėtai išgirdusi rakto spragtelėjimą prieškambario duryse.
   Mažieji pašoko tarsi įgelti ir jau buvo belekią prie durų, bet kažkokia jėga juos sulaikė, težengusius porą žingsnių.
    Minutėlę stojo mirtina tyla. Ir netrukus Almantė išgirdo laiptais kylančius žingsnius. Tai Saulius lyg vagis slinko į miegamąjį. Almantė nebesumojo: sekti įkandin jo į viršų ar pasilikti su vaikais. Pasodinusi Mantą ir Austę greta vienas, apsupo jų kojas šilta antklode. Vis dėlto nusprendė pabandyti pasikalbėti su vyru.
    — Pabūkite, — tyliai sukuždėjo vaikams. — Aš nueisiu...

    Saulius patamsy kuitėsi prie spintos.
    — Tai nė šviesos nedegsi? — kartu su Almantės žodžiais blykstelėjo žibintas, apšviesdamas Sauliaus nugarą, ant kaktos krentančius plaukus ir rankas. Tas pačias rankas, tiek daug kartų glosčiusias ir glamonėjusias ją, mylavusias vaikus.
    — Almante, — pasigirdo išgąstingas Sauliaus balsas. — Nemiegi?
    — Ne, nei vaikai... Tavęs laukėme, Sauliau.
    Saulius tylėjo, bet rankos, taip vikriai grūdusios kelnes, marškinius, kaklaryšius į kažką atsineštą, tarsi sustingo.
    — Tai kodėl taip? Nakčia, — Almantė bandė kvosti vyrą. — Jeigu nusprendei išeiti - tavo valia. Bet pirma pasikalbėkime visi. Ir vaikai. Pasakyk, kad mūsų nemyli. Pats pasakyk, kad jie suprastų, kad patikėtų.., — trykštančios ašaros jau neleido Almantei ramiai pabaigti.
    Ji juto, kad turi išlieti visą susikaupusią širdgėlą, ir nė kiek nesigėdijo plūstančių ašarų. Jos smaugė, draskė krūtinę, strigo galugerkly. O to skausmo, tų ašarų susikaupė jau tiek daug - nuo tos dienos, kai liko viena su vaikais, ji niekada neverkė. Buvo stipri. O gal tik stengėsi tokia išlikti? Dėl vaikų. Skaudulys kasdien augo, didėjo. Bet dabar nebetilpo Almantės krūtinėje, veržėsi į laisvę karčiom ašarom.
    Saulius, nors ir atrodė ramus, buvo aišku - giliai susimąstė. Jis niekada nematė šitaip raudančios savo žmonos. Jos akyse ašaros spindėjo tik iš džiaugsmo. Jų abiejų džiaugsmo.
    — Almante, — teištarė Saulius, — nereikia...
    Almantė nepajuto, kaip ją apleido jėgos, ta stiprybė, kurios šitiek laikėsi įsikibusi nagais. Ji užmigo. Užmigo užmiršusi paliktus sėdinčius vaikus.

    Brėško. Vyšnių šakos, už lango sutartinai linguodamos, blaškė spengiančią rytmečio tylą. Pakėlusi galvą, Almantė negreit susigaudė, kur esanti. Ir tik praviros spintos durys išdavikiškai priminė vakarykštį košmarą. Vaikai?! Kaip ji galėjo palikti mažuosius?
    Persigandusi puolė į apačią. Mantas ir mažoji Austė, gražiai apklostyti ir apkamšyti, miegojo palaimingu miegu. Šalia sėdėjo Saulius, atrodo, tik ir laukdamas jos ateinant.
Almantė jau gręžėsi eiti atgal, bet Sauliaus tylus balsas sulaikė ją tarpdury:
    — Aš kalbėjau su vaikais.
    „ Jis pasakė\", — lyg žaibas nutvilkė Almantės kūną mintis. Ir tarsi sulėtinto filmo juostoje prieš akis sustojo vakarykštis susimąsčiusio Sauliaus veidas.
    — Pasikalbėkim, — kaip sapne pasigirdo balsas, ir Sauliaus rankos, tiek daug kartų glamonėjusios  ją, palengva apsivijo liemenį.
    Almantė stovėjo netekusi amo: kaip reaguoti, ką pasakyti. Juk tarp jos ir Sauliaus tarsi stiklinė siena - ta kita, pas kurią jis jau ruošiasi išeiti. Sauliaus rankos dar tvirčiau prigludo prie Almantės kūno, jausdamos nerimastingus virpesius, palengva kilo aukštyn, kol pirštai paniro į purius kvepiančius plaukus.
    — Atleisk, Almante, kad priverčiau kentėti. Aš myliu tave! Tik tave... ir mūsų mažuosius. Atleisk - aš niekada jūsų nepaliksiu, niekur neišeisiu. Tik jūs man reikalingi, — jau švelniais bučiniais Sauliaus lūpos lietė žmonos skruostus, kaktą, akis, sudrėkusias nuo ištryškusių ašarų. Atleidimo ašarų.
    Jie stovėjo tokie gražūs ir mylintys, tarsi nieko ir nebūtų atsitikę. Vaikai turbūt sapnavo spalvotus sapnus ir pro miegus kažkam šypsojosi. O už lango vėjas vis supo ir supo nuo uogų apsunkusias vyšnių šakas...