Kas per kvapas
Mano saulėtos vasaros rugiuos?
Neišdabintas horizonto oazėm,
Neišpintas jaunamartės gelsvom kasom.

Tik tu, mano drauge, žinai,
                     kas tai liūdesio mėlis.
Ir girgždanti durų varčia nemeiliai
Bevelija smilkti rūdžių apnaša,
Kaip fosforas naktį balkšva apžava,
Parimus į nežinią meiliai,
Godoja prabėgusių metų dienas.

Tik tu, mano drauge, žinai,
                          kada upė patvinus
Skalauja krantus šniokšdama.
Ir valtis, toli nusiyrus,
O gal nuo inkaro nutraukta,
Blaškos bangų keteruos.
Ar tai skausmas?
Ar baimė?
Ar laimė?
Paskęsti stichijos garsuos
Ir šniokšti pursluos...

Ir tiksintis laikas iki numatytos datos.
Tik tak. Gal jau? O gal dar ne metas?
Ir tu, pasislėpus atolo keruos,
Žavia šypsena, atmintim nusimetus
Ir vėl ateini su aušra...
Ir sakai, kad jau rytas...
Kad laikas...
Kad nemigo nakčiai gana.

Tokia sumaišties atgaiva.
Ar gėla?
Ar tikrai jau laikas?

Mano drauge, žinai,
Koks jausmas netekties sutemoj.