Kada jau žvaigždės Pagulbin sukrito
Ir mėnuo mergina leliją pakrašty,
Tik šelmis vėjas liepoje nerimsta,
Matai, neranda vietos galvai pasidėt.

Žarijų bučiny lietaus lašai ištirpsta.
Liepsna sušlapus bando nenurimt,
Tik paryčiais girdi dejuojant liepą —
Aš per sena dukart numirti ir atgimt.

Aišku, galėčiau šakomis — į ugnį,
Pavargusiu kamienu — eilėmis prabilt,
Bet kas supras prisėdusią gitarą,
Tvirtas rankas, neleidžiančias užmigt.

Prašau nuimti akmenis nuo kojų.
Kiek dar galiu, bandysiu atsispirt.
Už rūpestį, už širdimi sudėtą dainą
Žiedais motulės liepos apipilt.