Kyla upės pradžia
su saulės tekėjimu
mažais debesėliais dangun.

Kokia skaidri jos šviesa!
Kokia gundanti tyla
pro ryto vėsą!

Paliesk, upe, mane
švelniu tekėjimu
į saulę —
į savo pradžią.

Noriu nuskęst
tavo žydram kvėpavime,
noriu stiprybę pajust
nesužeidžiančių rankų.

... ir netikėta paslaptim —
lietaus lašu —
nukrist
ant mylimojo veido.