Be aplodismentų
Prisiglaudi prie žodžio gero
Ir nuvilnija sieloj virpulys,
Varpeliai suskamba,
Užgieda vieversys.
Tačiau iš kur, sakyk,
Drąsa ir įkvėpimas toks –
Kalbėti gerą žodį?
O gal tai sapnas?
Betgi – ne,
Nes vėl girdžiu:
– Ne angelai ir mes,
Bet kai kada ateina noras
Atlaužti trupinį dangaus
Ir jį padovanoti .
Užuolaida lėtai, kaip saulė leidžias,
Aplodismentų publikos nelauk,
Bet gera sieloje pajausti dangų
Su vyturiu atlaužta žodyje žmogaus.