Aš net sapnuos rimties tavosios netrikdysiu,
Nežeisiu aš tavos nakties speigais šarmotais.
Sutriksiu netikėtai gatvėje sutikęs —
Už  netesėtą pažadą  šypsniu paguosi.

Žadėjau tau priskint gėlių, kurių neturi
Dangus aukštasis ir žemė geidulinga.
Stebėjosi žvaina naktis, klevai žaliakepuriai —
Skini juk ją, o ji krūtinėj spurda taip viltingai.

O! Kaip ji vasarvidžio nakties tyloj kuždėjo!
Ją kartu su jazminais prie tavo kojų dėjau,
O atsibastęs rytmetyje apsnūdęs vėjas
Bėrė žiedlapius, o jų nuo žemės nepakėlei.

Netikėki, mano meile, visa tai apgaulė –
Ach, kiek daug žadėjau, kiek mažai tesėjau.
Nekalti tie kvapnūs žiedlapiai, tie vėjai, saulė —
Kaltas vienas aš, kad pamilau ir kad mylėjau.