Ateina vakaras ir užriša akis
Tamsos raiščiu tvirtai ir aklinai,
Net šviesios mintys veikiai nepraslys,
Nes debesų pulkai lyg slibinai...

Spindėjimas – sujungia, išskiria – tamsa.
Vėl prieš akis sudyla tavo veidas.
Į vėsią žarą tyliai užmerkiu rankas,
Nuo jos nupurto ilgesys palaidas.

Ateina vakaras, ir tu kartoji vis:
Nelaukiu jo, nemylimo nelaukiu…
Ir kas, drauguži mielas, tiesą pasakys,
Kad slegia liūdesys, bet ne jo aidas?

Ateina vakaras… Ir vėlei jis išeis.
Paliks tik jaučiamas gėlos šešėlis.
Jis tavo sielą, širdį nerimu sužeis.
Žydės net sapnuose netikros gėlės.