nemiegotų naktų pakraštėliais
bėga lengvučiai šviesos dryželiai

iš tavo delnų įkvepiu
kaskart naujai prasiskleidusį
aušros aromatą

o jis plaukia iš besišypsančios atminties
trapiais atsigrįžimais
į svajokliškai nekaltą skrydį

tavo laisvė aukštumų vilionėmis
suokalbiškai lydi lengvais sparnais
mojuojamo oro virpėjimus

sugrįžki, žiede, į kvepiančias rankas
kvėpuok į lūpas
į akis tvinstantį aromatą

nesužeisk sparnų...