Prie autostrados
Gražu žiūrėt — važiuoja ir važiuoja.
Tikrai gyvenimas kaip niekur čia judrus.
Kiek pralėkė su vėju, neskaičiuoji.
Ir ko gi neskubėt, kai kelias toks tiesus.
Retai kas šiaip susirengia kelionei,
Daugumai aiškus taškas A ir taškas B.
Gerai, jei laukia valandos malonios,
Neverčia reikalai be proto vien tik lėkt.
Vairuotojai įvairūs, jie ant ratų...
Būk atsargus, — praskriejančiam linki,
Nors supranti, kad netgi nepamatė,
Kai tu ramunę pievoje ar dobilą skini.
Miestų vaizdai puikuojas atvirukuos,
Albumų, knygų lapų spalvomis.
O pakelės? Neįdomu, nerūpi,
Nors ir viliotų lauko gėlėmis.
Bet juk ir čia žmonės gyvena, dirba,
Dažnai daugiau ir netgi gal gražiau,
Kaip patalą purena pilką dirvą,
Kad javo grūdui būtų kuo minkščiau.
Sodina medį, stato aukštą kryžių,
Tegul Aukščiausiasis palaimina visus.
Gal kas sustos ar netyčiom užklydęs
Pasiprašys minutei į svečius.