Jis prisėdo prie stalo tikėdamasis parašyti, kažką vertingo. Kažką vertingo ir linksmo. Jis nežinojo, kokio žanro ar apie ką bus jo kūrinys, tik žinojo, kad jis turi būti nuotaikingas ir verčiantis skaitytoją šypsotis. Kodėl? Todėl, kad jau ilgą laiką jis negalėjo parašyti nieko keliančio nuotaiką ar pralinksminančio. Ir tai jį slėgė dar labiau.
Jis apsidairė. Už praverto lango virė gyvenimas. Saulė skaisčiai švietė ir jos spinduliai, patekę į kambarį, žaidė sietyno stikleliuose. Ant neseniai sužaliavusio klevo čirškėjo paukštelis. Buvo galima girdėti vaikų juoką, kai jie krykštavo netoliese esančioje smėlio dėžėje. Gyvenimas žaižaravo visomis savo spalvomis. Rašytojas sugėrė  visas tas spalvas. Ir juk visi žino, kas nutinka, kai visos spalvos sugeriamos. Susidaro tik juoda spalva. Taip jis ir jautėsi, juodai. Bet parašyti, kažką linksmo jis privalėjo.
Pasiėmęs plunksną jis pavartė popieriaus lapą, nežinodamas, kurioje pusėje turėtų pradėti. Jis rašydavo tik ant atskirų popieriaus lapų, kuriuos sekdavo į segtuvą, ir tik mėlynai rašančia plunksna. Jis galvojo, kad tik taip gali būti rašomi geri kūrinai. Nuolat braukant ir taisant klaidas, tobulinant siužetą. Nors ir žinojo, kad savo darbus tobulins begalybę kartų, jis visada rašydavo dailyraščiu. Kiekviena eilutė buvo tvarkinga ir lygi. Mažai kas galėjo pasigirti rašantis gražiau už rašytoją. Nežinia, kodėl jis taip elgėsi, nes niekam savo rankraščių nerodė. Ištobulinęs savo darbus jis juos perrašydavo kompiuteriu ir atspausdindavo. Tik tada darbas buvo parengtas rodyti kitiems.
Jis paleido plunksną ir ji nusirito per stalą. Atsilošęs senoje kėdėje jis perbraukė pirštais per šiek tiek garbanotus tamsius plaukus ir atsiduso. Turbūt suprato, kad nepavyks parašyti,  ką norėjo. Ir tai jį nuliūdino tik dar labiau. Jis nerimavo, kad taip bus visada. Kad taps tokiu rašytojų, kurių visada nekentė. Pasiduodančiu emocijoms ir nesugebančių savo darbo atskirti nuo savijautos. Taip, rašymą jis laikė darbu. Tai buvo darbas, už kurį jis uždirbo duonai. Bet kai ji jį paliko viskas apsivertė. Tai tapo ne darbas, o vienintelė paguoda jo vienišai sielai. Dienų dienas jis sėdėdavo prie stalo su senu nutrintu tamsiai mėlynu chalatu ir rašydavo apie savo sielvartą ir tai, ką išgyveno. Rašydavo ir spausdindavo, spausdindavo. Ir po ilgų metų, kai jis bandė prasimušti, bet jam nepavyko, jo darbai buvo priimti. Jo kūryba buvo įdomi, skaitoma. Pinigai plaukė į jo sąskaitą greičiau, nei jis galėjo tikėtis, nors prieš kurį laiką jis net negalėjo būti tikras, kas kitą dieną turės ką valgyti. Taigi jo asmeninė nelaimė tapo išsigelbėjimu iš skurdo.
Dar kartą apsidairęs po kambarį jis sustingo ties nuotrauka dailiuose antikvariniuose rėmeliuose. Nuotraukoje jis glėbyje laiko dailią šviesiaplaukę merginą su ilga gėlėta suknele. Abu nuotraukoje šypsosi. Šią nuotrauką su rėmeliu jam padovanojo ji. Ji puikiai žinojo, kaip jis mėgsta senovinius atributus savo darbo aplinkoje. Rėmelis buvo dovana jo gimtadienio proga. Prisiminimai nubloškė i tą nuotrauką. Tada jie buvo susipažinę prieš porą mėnesių ir negalėjo vienas be kito ištverti nei dienos. Tokios linksmos akimirkos buvo nuolatinis jų gyvenimas, kuris atrodė niekada nesibaigs. Dar po metų jie kartu apsigyveno jo mažame nuomojamame bute. Tai tas pats butas, kuriame jis sėdi ir dabar. Aptriušęs, su varvančiu čiaupu, kurio niekas negali pataisyti. Kaiminystė taip pat ne ta, kurios visi trokštų. Bet jiems tai nerūpėjo, jie buvo laimingi kartu, bent kol kas. Po metų mergina vis dažniau priekaištavo dėl tokių gyvenimo sąlygų, skatino jį mesti rašymą ir susirasti normalų darbą, kur bent mokėtų minimalų atlyginimą. Jai atsibodo išlaikyti šį skurdų būstą vienai. Jai buvo gėda kviestis draugus į svečius, nes visi jie gyveno daug geresniuose namuose. Pykčiai vis dažnėjo ir pora tapo nepastovi kaip iš šukių suklijuotas porcelianinis puodelis. Jis susirado darbą, įmonėje dirbo kroviku, tačiau menko rašytojo jėgų neužteko, jo išsaugoti. Po poros mėnesių jį atleido, o pats rašytojas susirgo, vaistai buvo nepigūs. Taip pora ir išsidraskė. Jis labai sielvartavo dėl netekties, bet blogiausia buvo, kai eidamas senamiesčio gatve pamatė savo mylimąją su kitų meiliai susiglaudusius vienoje iš lauko kavinių. Kurį laiką jis juos stebėjo,  iki tol kol jie įlipo į naujojo draugo prabangų naują automobilį. Rašytojui dužo širdis. Jis savaitę gėrė, išleido visas likusias santaupas. O tada pradėjo rašyti. Jo darbus pradėjo pirkti ir jis atsirado ten, kur yra dabar. Su dabartinėmis santaupomis jis galėjo be problemų palikti savo nykius namus ir kraustytis į prabangesnį būstą. Ironiška, kad viskas, ko ji norėjo galėjo būti ranka pasiekiama tik tada, kai ji jį paliko.
Jis priėjęs užvertė nuotrauką ir atsisėdęs prie stalo pradėjo rašyti: „ Meilė skaudi, todėl reikia ją rauti iš širdies iškart kaip piktžolę, kai tik pradeda kertis...“