„Kaip gi pradėti?“ – gana dažnas klausimas. Pradedant darbu, įvairiausiais projektais, baigiant, kas čia ir yra svarbiausia, viena iš intelektinių veiklų – rašymo procesu. Taip vieną darganotą rudens pavakarę, sėdėdamas nedidelės stalinės lempos blausiai nušviestame kambariuke, šiuo klausimu pradėjo Artūras. Pradėjo gana nerangiai, mat iš esmės kažkokia minties skeveldra ar gal veikiau fantazijos nuotrupa sukosi galvoje, nepaisant to, kad visgi pernelyg sunkiai įvardijama.  Sėdėdamas prie nedidelio staliuko, kurio kampe stovėjo jau minėtoji lempa, pasidėjęs per stalo vidurį didžiulį tuščią popieriaus lapą, Artūras tikėjosi galėsiąs pradėti. Ir iš tikrųjų – puikios sąlygos! O dar aplinka idiliška, savotiškai įkvepianti, ir nepradėti būtų buvę tiesiog bjauru. Ką gi... Viens, du, trys... Lengviausia pradėti nuo daugtaškių. Ir Artūras tučtuojau užrašė kelias eilutes daugtaškių, prie kiekvieno tritaškio pradžios parašydamas eilės numerį. Iš viso buvo šešios eilės kuo dailiausių ir šviežiausių daugtaškių.

Kažin kodėl rašyti buvo sunku. Tiksliau, stačiai neįmanoma. Už lango pliaupė lietus, nebuvo matyti nė vieno žmogaus, atmosfera apniukusi, niūri, netgi melancholiška, tačiau to neužtenka. Regis, turėtų pakakti ir to. Vien pačios melancholijos kūrybai užtektų. Žinoma, taip pat iš dalies melancholiškai, tačiau savitai gražiai. Sąmonė tartum apsitraukusi pūkų debesimi. Ji nebuvo nei labai tamsi, nei šviesi. Per vidurį. Gana menka konfigūracija vis dar buvo matyti, ir iš tiesų gal būtų jos pakakę. Jos ir plastiškumo, tačiau pastarojo Artūrui trūko, ir viena gyva bėda neleido jam vykdyti savo sumanymo – įtampa. Tiek dvasinė, tiek fizinė, tik pastaroji tebuvo pirmosios pasekmė. Kada kupinas gražiausių idėjų ir svajonių Artūras prisėsdavo rašyti, visada nusiteikęs rimtai ir oriai, žodžiai tarsi pranykdavo. Nebuvo tame nieko neįprasto ir jam nepažįstamo. Jis sėsdavosi prie stalo jau žinodamas baigtį, tačiau turėdamas kad ir menkutę viltį, jog viskas išeis savaime, kaip sviestu patepta. Būdavo, prisėda jis ir neišmano, kaip pradėti. O juk keista! Kaip gali nepasisekti, kai vos prieš kelias akimirkas galva sprogte sprogo nuo idėjų gausos, nuo spalvingų ir efektingų vaizdinių, nuo afektų ir ypač didelio troškimo visa tai dokumentuoti ir kam nors parodyti... Argi įmanomas dalykas taip staigiai virsti silpnapročiu, regis, negebančiu išreikšti nė paprasčiausios minties, negalinčio užrašyti nė visai elementaraus sakinio, stačiai nežinančio, kaip komponuoti žodžius vieną prie kito. Lyg turimos žinios ir įgūdžiai, smarkus noras išsakyti visa, kas guli sąmonėje, neturėtų jokios reikšmės, lyg idėjos pačios nesiduotų užrašomos ar kaip nors kitaip atskleidžiamos. Tartum uždrausta kažkas, kas slypi pačiame giliausiame iš turinių, magijos ir paslapties gaubiamame dvasios branduolyje, ten, kur neaišku, kas slypi ir ar apskritai kas nors slypi.

Už lango tebepliaupė lietus, tik truputį smarkiau. Ant stalo tebegulėjo popieriaus lapas, tiesa, dabar jau su gana nemaža daugtaškių kolekcija. Taip pat šalia popieriaus lapo gulėjo du tušinukai, kuriais Artūras dabar ir užsiėmė, negebėdamas ničnieko be daugtaškių daugiau parašyti. „Kodėl tie daugtaškiai?“ – dabar jis klausė šitaip, tik jau ne tuo žvilgsniu, kuris būdingas daug mąstantiems žmonėms, ne rimtu ir santūriu, truputį droviu, jokiu būdu ne hipnotišku, o itin guviu ir iš tikrųjų aktyviai klausiamu. Ir klausė ne retoriškai, visai ne beprasmiškai, o priešingai – tikėdamasis sulaukti aiškaus ir išganančio atsakymo iš savo tušinukų, – štai kaip jis jais užsiėmė. Pirminės konfigūracijos iš dėmesio akiračio pamažėl pasitraukė, beliko tik daugtaškiai. Tie mažyčiai grafiniai ženklai, visa ko pradžia (šiuo atveju), tačiau, be jokios abejonės, ir pabaiga. Pirmiausia pabaiga. Kaip gi gali būti, kad, dorai nė nepradėjus, į veikmės sceną jau žengia pabaiga ir gviešiasi atimti paskutinį tikėjimą, nors gal jau fiktyvų, bet veiksmingą?

Vienas tušinukas buvo mėlynas, kitas geltonas. Abu jie tvirti ir kokybiškai pagaminti. Rankoje jiems, tikėjo Artūras, buvo gera, netgi labai. Ir nors nebuvo aišku, apie ką galima ir reikia kalbėti, t. y. rašyti, kas būtų svarbu tiek jam pačiam, tiek globaliai institucijai, vis dėlto nenusiminė nė trupučio. Net jeigu klausimo ir reikia kvosti tušinukus, tai vis tiek yra smagu ir net reikalinga. Žaismingai kaitaliodamas tušinukus iš vienos rankos į kitą, Artūras be vargo prastūmė bemaž dvi su puse valandos. „O jau gana vėlu. Viskas! Dabar į pečių įmesim šiek tiek malkų, ir kuo skalsesnių” – žaismės ir pasitenkinimo mina atsirado jo veide, o išsyk po jos ir dešimt naujų daugtaškių eilių. Paskutiniosiom dviem buvo panaudotas mėlynas tušinukas, nežinia kodėl. Galbūt vien tik iš žodžiais nenusakomų motyvų, tam tikro smagumo ir savotiškai pakilios emocinės būsenos. Už lango tebepliaupė lietus, tik jau buvo matyti keletas vienišų figūrų su skėčiais. Šiaip ar taip Artūras į jas nėmaž neatkreipė dėmesio, tik įsižiūrėjo į plačias balas, kuriose slūgsojo tamsiai pilkas vanduo, kuo puikiausiai atvaizduojantis dangaus nuotaiką.

Malkų pritrūko. Galop žaisdamas tušinukais Artūras tik mašinaliai kartojo jų įmesiąs ir įžiebsiąs galingą liepsną. Kažkaip keistai ir nevikriai vienu staigiu mostu geltonas tušinukas, buvęs kairiojoje rankoje, išsprūdo ir nukrito visai į kitą kambario galą. Artūras iš lėto atsistojo jo pakelti, tačiau tuoj pat krestelėjo ant kėdės ir tvirtai suėmė mėlynąjį. „Ar ne vis tiek?” – ir palinkęs pradėjo mėlynąjį vesti lapu. Kartkartėmis nustodavo ir pažvelgdavo pro langą, tačiau po to labai staigiai vėl palinkdavo prie savo popieriaus. Iš viso to, ką kas buvo daroma, bene nuostabiausias dalykas buvo nepaprasta tušinukų dinamika. Geltonas keitė mėlyną, ir mėlynas geltoną, tačiau ypatingai greitai ir be aiškiai matomos priežasties, lyg Artūras būtų tikėjęs, kad šitoks veiksmas turi simbolinę reikšmę ir galią.

Gausiai tuomet už lango byrėjo lietus. Taip, kad niekaip nebūtumei įžiūrėjęs paskirų lašelių. Ir visai tolygiai baugiai tuomet jisai žliaugė. O dvitaškių eilių tik daugėjo, ir atrodė, kad jos savitai skatina debesis išmesti dar daugiau lietaus, tartum simboliškai atsikratyti niekam nežinomos naštos, kurios nejautė nei Artūras, nei tie du subtiliūs įrankiai, kuriais išmoningai žaidė jo rankos.