Išsilaikęs senbernaras rupšnojo žolę. Pastebėjau ne iš karto. Būna, pamatau šunį ir tiesiog praeinu pro šalį. Šį kartą stabtelėjau. Saulės paliestas švelniai blizgėjo jo kailis. Tada ir pamačiau žalias putas, drimbančias jam nuo snukio. Jis kramtė, seilės tryško, žolės kuokštai tirpo nasruose.

Iš pažiūros protingas atrodė tas senbernaras. Ir antkaklis nenudilęs, valomas, net gi — plaunamas. Ieškojau keistų požymių ir aplinkui dairiausi. Niekam nerūpėjo nei jis, o tuo labiau aš.
Prisėdau greta, nuroviau žolės kuokštą. Pauosčiau. Ta pati žolė, kaip vakar ir prieš metus. Nekreipdamas dėmesio į mane, jis žiaumojo toliau, atsiplėšdamas vis naują kuokštą, dantimis įnirtingai trupindamas, dideles apvalias akis vartydamas. Vėl apsidairiau, o ir žolės jau nebe daug belikę...
— Ką tu čia darai? — neištvėriau, akimis gręždamas jo platų baltąjį tarpuakį, tiesos gilios ieškodamas.
Jis išspjovė išdidžiai, kramtyti nebaigęs, žalią žolės gumulą, nusižiovavo plačiai, ignoruodamas mano smalsiąją esybę, ir atrėžė:
— Keičiu gyvenimo būdą. Nejaugi taip sunku suprasti?