Kai varis pavargsta skambėti
Kai varis pavargsta skambėti,
Jo balsas skardus ima slopti,
Tereikia ant žemės padėti,
Paguldyt lyg mažylį į lopšį.
Nesakyk, kad metalas bejausmis
Ir, kad žemės gelmių nesiilgi,
Nors tik saulėje būna gražiausias,
Nors tik saulėje ugnimi žvilga.
Taip, tiesa, tik pas žmogų atgyja,
Kai prie lūpų karštų prisiglaudžia,
Ardo liūdesį, tamsą ir tylą,
Lig aukščiausių erdvių, rodos, gaudžia.
Tas laimingas, kam varis paklūsta,
Kas prakalbint išdidųjį moka,
Jam pravirkus, žmogus nenuliūsta,
Ašarėlės nerieda per skruostą.
Tik širdis uždainuoja, sušyla,
Tarsi aidas kartu toliais plaukia,
Kol nurims ir sustos palei šilą,
Arba žydinčių pievų palaukėj.
Jeigu varis pavargo skambėti,
Gal jis pievos žalios pasiilgo?
Juk taip gera visiems pagulėti
Tarp linguojančių vasaros smilgų.