Seniai seniai musės neturėjo sparnų. Katinai vaikščiodavo ant vandens, o arkliai... na, jie skraidė. Ir buvo vadinami pegasais. Taigi musėms nepasisekė. Tačiau jos bendravo su žvirblio dydžio drambliais. Vieną sykį musė nuėjo pas vorą vegetarą. Atėjusi tarė vorui:
— Voreli, aš pavydžiu arkliams pegasams ir nežinau, ką daryti. Taip pavydžiu pegasams.
— Ką gi, — tarė voras, — galiu tau...
Staiga kažkas ūžteli, kapt vorą, musė vos paspruko. Tai tinginys erelis iš po miego užkandžiauja. Musei vėl pasidarė liūdna. Po to musė nukėblino pas dramblį (žinoma, jis buvo žvirblio dydžio) ir tarė:
— Drambly, aš labai pavydžiu arkliams pegasams. Net nežinau, kur dėtis.
— Ką gi, — tarė dramblys, — galiu tau...
Staiga kažkas sukrebždėjo, ir iš dramblio nė kvapo nebliko. Tai didžioji gudruolė gyvatė jį pagavo. Tada musė jau musė supyko ir nudrožė tiesiai pas arklius pegasus. Nuėjo ir tarė:
— Arkliai pegasai...
Tačiau pegasai jai neleido užbaigti:
—...jau žinom, kad tu mums pavydi. Daug musių pas mus atėjo. Tad mes jums atiduosim savo sparnus. Bet kai jums juos duosim, niekas nebešnekės ateinančiųjų žmonių kalba (pegasai mokėjo nuspėti ateitį), nes visi paslapčia jus apkalbės.
Ir sušvytėjo šviesa, o kai ji dingo, musės zvimbdamos skraidė, arkliai žvengė savo kalba, o visi buvo normalūs. Visi šnekėjo savo kalba, slapta aptarinėdami musių elgesį. Nuo tada visi tapo normalūs.