Brėkštant rytui nevaldomos erdvės,
pamiškėj žalčiais raitos rūkai,
amžinoji tvarka alebastro pilioriuos,
po nakties lyg anapusis aidas,
sapnuose pasverta tuštuma.
Lenkia galvas žolynai rasoti,
gervių klyksmas kaip mantrinės giesmės,
be regėjimų jausmas vienovės
aukštyn kelia sunertas rankas,
iš už veidrodžio išlenda baimė
atsimerkt, ir šalia nėr tavęs.
Žemutinio pasaulio grandinės,
atspindžiai patirtų išgyvenimų
tarsi tolstantis tunelio gausmas,
Archimedo lygtis — rasti atramą,
migla tam, kad matytųs šviesa,
spektras atsuka mėlyną pusę,
kad pakeltum save virš savęs.