Man jau ne taip svarbu,
Kas kokį žodį taria,
Ir pats savęs neglostau juo —  
Gyvena dar po trupučiuką Pranas,
Išpešdamas malonių iš dievų,
Nepaisydamas, kaip dienoj
Nutolsta saulė nuo rytų.
Dar priglaudžia prie atminties save,
Kad vyturiai virpėtų giesmele,
Ir šventas ilgesys apsikabina laiką.
Broleliai mano,
Betgi regisi, kad ši substancija
Į praeitį tik su žmogum išeina...
Kiek daug veidų!
Kiek daug  balsų!
Ir koks nusiteikimas geras
Ilgiau už kitą neprabūti.
Bet, žinoma, gyvenimas kaip karas —
Vieniems anksčiau nutilo pakukuot gegutė,
Kiti dar Dievą su lazdom
Už privatumą viešpatystės baram.