(Tęsinys)

Išdžiūvo ašaros, užgijo žemės žaizdos,
Kasmet pavasariai medžius žaliuoti šaukė.
Tik čia kitaip, kitaip saulelė leidos,
Kitaip rūkai, kitaip virš meldų plaukė.

Skausmu dalinosi motinos su Dievo Motina,
Šventus Kryžius, koplytėles ant kalno statė,
Nešė gėles, maldas, skriaudas kaip dovaną,
Ir tik Dangaus, Dangaus nekaltom sielom prašė.

Šventa vieta.
Tiktai ir vėlei. Laikas, kvaitulio pagautas,
Pasakė — ne! Čia tik giria, ir nieks daugiau.
Koplyčios bus nugriautos.
Pamiršk kelius, pamirški juos, žmogau!

Buldozerio vikšrai šalti, bejausmiai,
Kaip ir kariai, šį kartą iš Rytų.
Įsakė griaut — paklūsta, griauna
Raudonos žvaigždės suteptos krauju.

Ir vėl žaizda. Vėl, rodos, rauda žemė,
Tik gal ne žemė — rauda Lietuva,
Vėl sutrypta, paniekinta, pažeminta
Karčia tiesa — namuos, bet nelaisva.

(Bus daugiau)