Laputė ežį
Susitiko
Ir ant kelmelio
Pasilipo:
– Esi vyrukas
Sumanus,
Bet kam tampai
Aštrius dyglius?

Ežys nusilenkė
Grakščiai
Ir tarė lapei
Išdidžiai:
Esu vyrukas
Mandagus,
Tiktai turiu
Aštrius dyglius.

Lapute rudoji,
Tau paslaptį
Atskleisiu –
Apsidairyk, ar
Niekas negirdi:
Dygliai tie saugo
Jautrią širdį...

Laputė mirksi
Rudom akelėm,
Toliau klausinėja
Dygliuotą Eželį:

Kur taip skubi?
Ką ketini daryti?
- Žadėjau Ežytei
Namelį statyti.

Nustebo Laputė:
Ak, kam tau, Eželi,
Statyti namelį?
Aš išrausiau gražų,
Erdvų urvelį,
Ten vietos pakaktų
Dygliuotam Eželiui...

Statybos – tai
Vargas, o tu
Toks jautrus!
Ateiki, Eželi,
Į mano namus.

Ežiukas pamąstė:
„Nei vargo, nei
Triūso – kaip
Dovaną gausiu aš
Svetimą būstą“...

Kol mąstė –
Laputė kalbėjo
Kukliai:
Tačiau dar tuštoki
Urvelio kambariai...

Aš noriu daiktų
Gražių daug turėti
Ir nuo turėjimo
Smarkiai storėti!

Kad kailis blizgėtų
Ir būtų purus,
O nuo snukelio
Varvėtų medus!

Ką Laputei atsakė Eželis?