Lijo lietus. Sušalęs taku ėjo katinas. Kurgi jam pasislėpti? Viename kieme jis pamatė pavėsinę su minkštomis dvivietėmis sūpynėmis. Jis nuskubėjo ten. Atsigulęs ant sūpynių jis užmigo. Kai nustojo lyti lietus, pasigrožėti mėnuliu išėjo mergaitė. Pavėsinėje buvo stoglangis. Mergaitė nuėjo atsisėsti ant sūpynių. Tačiau kai buvo pavėsinėje, pamatė katiną. Ji švelniai paėmė katiną ant rankų ir nunešė katiną į kambarį. Anksti ryte katinas pabudo. Jis labai išsigando pamatęs, kur esąs. Jis neramiai gulėjo minkštoje lovelėje ir laukė. Apie devintą valandą atsibudo mergaitė. Paėmė indelį ir pripylė pieno. Katinas jautė iš jos sklindantį draugiškumą. Ji tyliai šaukė jį.
— Ks ks ks, — ir kačiukas atėjo.
Šaunuolis, — tarė ji. Ji jo neglostė. Kai katinas palakė ir apsilaižęs nuėjo apsidairyti, jis staiga pakilo. Bet nieko tokio nebuvo. Paprasčiausiai mergaitė jį pakėlė ant rankų.
— Tu būsi Rainius, — tarė mergaitė. — Labai gražus vardas, ir tu pats kaip rainius, — nusijuokė mergaitė. Ji katiną paleidusi atsinešė diržo segtukų. Jų buvo visokių spalvų.
— Kokio nori? — paklausė mergaitė. — Juodo, mėlyno, žydro, geltono, raudono ar violetinio?
Katinas buvo labai protingas, tad viską suprato. Jis letenėlę uždėjo ant žydro tuo metu, kai mergaitė jam rinko segtuko spalvą.
— Ką darai? — paklausė ji. — Tai mano mėgstamiausias segtukas. Tu nori tokio?
Katinas paėmė žydrą ir letenėle prisidėjo prie kaklo.
— Koks tu protingas, — nusistebėjo mergaitė.
Po to ji paėmė liniuotę, susuktą į ritinėlį, ir ją išvyniojusi pamatavo, kokio dydžio reikės antkaklio. Pamatavusi atsinešė gumulėlį žydros storos odos ir nupynė antkaklį. Paskui prisiuvo laikrodžių segtuką prie odos, aštriomis žirklėmis pasmailino kitą antkaklio galą.
— Na štai, — tarė mergaitė, — dabar belieka prisiūti odą, pro kurią reikės prakišti šitą smailų galą.
Kaip tarė, taip padarė. Po kelių minučių blizgantis antkaklis jau buvo ant katino kaklo. Tada mergaitė truputėlį pablizgino katino antkaklį žydrais blizgučiais. Tarusi katinui, kad palauktų, nuėjo ir atnešė visokių formų pakabučių.
— Kokio nori? — paklausė ji. — kaulo formos, širdutės, maisto indelio, dėžės, piramidės ar butelio?
Katinas uždėjo letenėlę ant širdutės. Mergaitė užrašė ant jo vardą didelėmis didelėmis raidėmis: RAINIUS. O apačioje savo pavardę ir telefono numerį.
— Dabar viskas sutvarkyta, gali bėgti, — tarė ji, — nors gal tavęs kol kas neleisiu, nes gali pabėgti, — nutarė ji. Taip ji ir padarė. Dabar jo neleido į lauką.
Po kelių savaičių katiną išleido į lauką. Katinas buvo laimingas. Juk jis buvo nelaimingas ir sušalęs. O dabar jis buvo laimingas, nupenėtas ir ramus. Kai ankščiau jam buvo blogai, jis prisiminė lyg per miglą. O šiaip jam niekas daugiau nebuvo svarbu, tik tai, kad laiku pavalgytų, laiku pažaistų ir laiku pamiegotų. Jis miegojo kambaryje. Ir jam nieko niekada netrūkdavo.