Rašė tėvas:

Stovėjau prie Nevėžio,
Prie jo žalių krantų.
Širdy taip įsirėžė,
Pamiršti negaliu.
Aplink miškai kaip rūta.
Ir žiemą jie žaliuos.
Ateik, jei liūdna būtų,
Jie tave paguos.

Rašau aš:

Sustojau prie Nevėžio
Apaugusių krantų.
Nebėra miško, tėve.
Paguosti negaliu.