Tu vis dar ten, kur vyrai krito, kėlės,
Į priekį ėjo – priešais svetimi.
Aplink ugnim žydėjo žemės gėlės,
Dangus alsavo irgi ugnimi,

O aidas aimanų nespėjo gerti –
Užspringo dūmais kosintys kalnai...
Tu nebijai nukritęs atsikelti,
Nors gal pakilęs krisi amžinai.

Eini pirmyn – tai Viešpats nusisuko,
Nes garsiai šaukė jie Alach akbar!
Na, ir tegul... Juk šovinių netrūko –
Gyventi nori – šauk ir dar, ir dar...

Tu vis dar ten, iš kur kiti negrįžo...