„Pijos tėtis tikras angelas“, – kuždėjosi mergos kieme. Pirmą kartą tai išgirdusi užriečiau nosį – juk tikriausiai bet kas sutiktų, kad tuo pridera didžiuotis. Tačiau kažkas čia nelipo. Tai kartodamos mergiotės išmesdavo tokią keistą miną, kad sunku buvo suprasti. „Taip sako mama“, – paaiškino Ilzė. Ach – taip sakė Ilzės mama! Galiausiai taip sakė visas kiemas. Tas angelas... Na, nežinau...
     Vėl skaitau mamos biografiją:
     „Angelas. Kaip gi galėjau palikti angelą? Žinojau, kad visą gyvenimą liksiu kalta, nė vienas manęs neužjaus, nė vienas nestos į mano pusę. Jis plauna indus, skalbia, tvarko, taiso, dažo, prižiūri vaikus. Paskolina kaimynams plaktuką, pakeičia broliui ratus, kapoja uošvienei malkas. „Jei mano žentas mokėtų virti, jam net žmonos nebereikėtų, jis pasirūpina viskuo geriau nei ji.“ Taip sakė mano motina. Įsivaizduok, taip kalba moteris apie savo dukterį! Gal aš tik tiek ir nusipelniau?“
     Kad ir kokia netikusi mama buvo, tai yra pati liūdniausia pastraipa visoje jos knygoje. Ją skaitydama kartais garsiai žliumbiu ir noriu pačiupusi virbalą subadyti visą lapą. Koks bebūtų tėtis – taip, gal jis tikrai angelas – kaip galėjo močiutė šitaip pasakyti? O gal mama tik išsigalvoja? Labiausiai noriu tikėti, kad išsigalvoja – tada būna lengviau.

     Mamai dingus ilgai blaškiausi po namus, nesuvokdama, ko trūksta. Tik suradusi virtuvėje avižinių dribsnių maišelį nusiraminau. Buvau nebe maža, bet sėdėjau įsikniaubusi į kruopas ir verkiau. Nežinau ko – ar todėl, kad pati sau atrodžiau juokinga, ar todėl, kad tikrai jos ilgėjausi. Visas jos kvapas glūdėjo ten – tose nelaimingose avižinėse kruopose. Sukišusi nosį uodžiau ir guodžiausi. Taip būčiau turbūt ir uždususi prie to maišo, bet parėjo mūsų angelas ir turėjau liautis. Angelams viskas paprasta: „Paskaudės ir nustos.“ Nieko keisto – angelų karalystė juk nekūniška, tad jie ir skausmo nepažįsta, jiems tai tik erzinantis, niekingas šios žemės šliužų išmislas.
     Bet aš gi ne angelas. Ir man taip skauda, kad norėtųsi susiriesti ir lyg kirminui sulįsti sau į gerklę!
     Juokinga: vaikystėje sapnuodavau košmarus, kad mamai dingus nebeturiu ko valgyti. Būdavau tokia alkana ir išsigandusi! Žinodavau, kad mane ilgai kamuos badas, o galiausiai vieną dieną susirietusi numirsiu. Net jei šalia bus tėtis! Net jei visi namai bus iščiustinti, skalbiniai išdžiovinti, sulankstyti ir kruopščiai sudėlioti į lentynėles, net jei visų kaimynų ratai pakeisti, o senelių malkos sukapotos – to nepakaks. Man trūks mamos košės. Ir galimybės jai išrėkti: „Vėl avižinė?!“
     Kažkas man sakydavo, kad visos mamos kvepia pienu. Nebepamenu pieno, bet košės kvapas manyje išliks kaip mamos šešėlis. O močiutė drįsta sakyti, kad tėtis gali padaryti viską. Viską? Tik pagalvok! Lyg tai skalbiniai, dulkės, ratai ir malkos gali atstoti avižinių dribsnių košę! Pamenu, sakydavau – ir, žinoma, tikėdavau – kad kai išmoksiu virti, jau ir aš būsiu mama.
     Dabar, kai užaugau ir pati gaminu sau valgį, vis labiau stebiuosi – juk tai be galo paprasta. Nors tai niekada nebūtų buvusi ta – mamos košė, vis dėlto tėtis galėjo sėkmingai virti. Ir tada mama mūsų namuose būtų buvusi visiškai nereikalinga. Bent jau močiutės akimis žvelgiant.