Kur sielos lelijom išplaukia (1)
Galvojau — sugrįšiu, tada parašysiu
Poemą, gal sakmę, o gal raudą tikrai.
Joj skausmą kaip maldą širdies išsakysiu,
Nors jausiu, žinosiu — bus per mažai.
Per mažai, oi mažai tautos praeitį žinom!
Lyg kitų tai kančia, o sava — vien niekai.
Nekalti būdami sau kaltes pripažinom,
Kraštuos tolimuos atgailauja vadai.
Apie savą nutylim, praryjame skriaudą,
Padarytą kaimynų seniau ir dabar.
Tik sielos lelijom ežeruose išplaukia,
Lyg klaustų gyvųjų — ar prisimenat dar?
Panų kalnas, Mergakalnis — vidury Žemaitijos,
Prie Sedos, išlakių pušų apsupty.
Net ne kalnas — kalva, ir nedaug kas ją žino,
O privalo žinot lietuviai visi.
Galvojau — sugrįšiu, tada parašysiu...
Tiktai žodžių tikrų, tinkamų nerandu.
Vis bijausi pradėt, atrodo, suklysiu,
Prisiliesiu ranka prie jautriausių žaizdų.
Stovi medžiai kaip kryžiai, o kryžiai — kaip medžiai,
Koplytėlė pilka apsupta ežerų.
Teka laikas dešimtmečiais, šimtmečiais — amžiais,
Tik ne čia. Čia ir laikas pavirtęs kapu.
(Bus daugiau)