Laimingas. Juk kartais taip būna.
Ir veidrodis šypsnį atleis –
Save tu matai, o ne kūną,
Sukniubusį ties vakarais,

Kur tįso šešėliai iš lėto,
Be vardo, pilki, be vilties...
Dienas vakarykščias išmėtęs
Vėl kūlversčiais priekin verties,

Vėl žydi paparčiai kas naktį,
Vėl kvepia dienom jazminai...
..................................................

Baisiausia savęs juk netekti,
O ypač – netekt amžinai.