Kai man buvo aštuoneri, mama pamokė naudotis „fotošopu“. Iš pradžių sugebėdavau nedaug: atversdavau nuotrauką, pažaisdavau su spalvom bei fotofiltrais ir įrašydavau kompiuteryje į savo aplanką. Tai būdavo vienas iš mėgstamiausių užsiėmimų – sėdėdama priešais ekraną jausdavausi lyg pasaulio kūrėja, ir jau tada supratau, kad tikrovę galima matyti įvairiai. Būdavo, atverčiu mamos portretą, panaikinu spalvas ir ji papilkėja, nuliūsta; tada tą pačią nuotrauką paverčiu violetine melancholija arba perlieju saulėtu geltoniu, užtepu akvarelinį filtrą, paverčiu granulėmis. Jei granules išdidindavau, atrodydavo, kad vaizdas suskyla į daugybę stiklo šukių – taip nutinka mūsų pasauliui, kai jaučiamės liūdni ir nelaimingi. Kartais įjungdavau filtrą, kuris paskandindavo vaizdą į rūką – įsivaizduodavau, kad taip mato pasaulį trumparegis, jei pameta akinius.
     Visas nuotraukas įrašydavau į atskirus aplankus mamos kompiuteryje. Metams pasibaigus tėtis tvarkingai perkeldavo jas į kompaktinį diską ir padėdavo į archyvą. Vėliau atsivertusi galėdavau rasti: Pijutės nuotraukos 2002, Pijutės nuotraukos 2003 ir taip toliau; o kiekviename diske būdavo surašytos fotoserijos – mano pasauliai, nudažyti skirtingomis spalvomis, skirtingomis nuotaikomis.
     Žiūrėdama į nuotraukas suprasdavau, kad teisingai mama sakė: pasaulis nėra vienareikšmis faktas, kiekvienam iš mūsų jis kitoks: tėčiui tvarkingas ir neginčijamas, mamai gilus ir liūdnas, o man įdomus – esame kaip objektyvai su skirtingom prizmėm ir daugybe fotofiltrų. Tik kodėl taip sunku sukurti bendrą gyvenimą žiūrint pro skirtingas prizmes? Tėtis ankstyvais rytais rinkdavo pasaulio gabalėlius, nušluostydavo skudurėliu dulkes ir pedantiškai sudėliodavo į lentynėles, o mama atėjusi aptėkšdavo jo tvarką vandeniu ir nubrozdindavo kampus.
     Mano prizmė nėra nei tėvo, nei motinos – ją paveldėjau iš abiejų, o filtrus kuriu tik savo – jie kaip gyvenimo pamokos, kaip prabėgę metai: sudužę, žydintys, apsvaigę, rasoti, kartais kruvini.
     Vakarais išsidėlioju ant grindų mamos portretus ir naršydama biografijos puslapius bandau surasti jos veidą. Bet nepavyksta. Suprantu, kad žaisdama vaikystėje nepadariau nė vieno tikro jos paveikslo. O gal tokio net neįmanoma padaryti?
     Biografijoje mama rašo:
     „Ir mano gyvenimas visą laiką buvo pridengtas fotofiltrais: dvasinės aistros, fizinio geismo, prieraišumo, pareigos, protu suvokiamo patogumo. Santuokoje pirmiausia nubluko įsimylėjimas, dvasinė aistra – jei be to šeima negalėtų egzistuoti, jau seniai būtume išsiskyrę. Atrodo, kad daugybė santuokų, galbūt beveik visos iš tų, kurios ilgalaikės, gyvuoja kažkuo kitu. Tik vėliau supratau, kad mane lyg šunį už pavadėlio pririšęs laikė kūniškas geismas.“

     Viešpatie, kokie mano filtrai buvo klaidingi! Žiūriu į nuotraukas ir nematau mamos – ten ne ji, ten kažkas kitas, tiek metų pažinotas ir vis dėlto netikras.
     Su tėvu apie tai nemalonu kalbėtis. Tiesą pasakius, su juo kalbėtis apskritai nebeįdomu, nes jis tariasi esąs be išlygų teisus ir viską išmanantis. Ir kuo toliau, tuo sunkiau.
     – Ar tu bent žinai, kad mama man buvo neištikima?
     – Žinau! O kad tu įsivaizduotum, kiek aš žinau! Paskutinius mėnesius ji galėjo mylėtis su bet kuo, kad tik grįžusi namo nepajustų aistros. Aistros tau! Supranti? Pasaulis laikosi ant aistros, santuoka laikosi ant aistros, supranti? O mama nebenorėjo šitos kvailos šeimos palaikyti, supranti?
     Dažnai mane erzina ta mamos tiesa ir jos primesti filtrai per kuriuos ji žvelgė į gyvenimą. Bet mamos nėra, nebegaliu jos užginčyti, todėl kovoju tik su tėvu, kadangi jis šalia. Ir taip lengviau. Ach, dabar man ir jo truputį gaila. Tačiau skaitydama mamos biografiją pradedu suvokti, kad kartais būtina nuplėšti visus filtrus, visus tikėjimus, idant pajėgtume bent truputėlį pažinti tikrovę, kad ir kokia baisi ji bebūtų.