Atėjai iš raudono žiedelio,
Iš gamtos didelės paslapties,
Kaip nuo rankų — mažyčių šakelių —
Į pasaulį dairais ir supies.

Juk gerai, kai šalia dar ir brolis —
Ir ne vienas, o du arba trys
Vasarėlėje šildos ir grožis
Pro plačiau vis atmerktas akis.

Dar švarkeliai žali, nepageltę,
Juos rugpjūtis ryškiau nudažys,
O tada voveraitėms bus šventė —
Iki vieno visus nuraškys.

Gal ne jos, gal koks vaikis užklydęs
Lenks iškeltą šakelę arčiau
Geltonų dovanų prisiskynęs,
Girsis — pirmas aš juos pamačiau.

Ak, lazdyne, žaliasis lazdyne,
Negailėki vaikams riešutų.
Po daug metų kalbės prisiminę,
Koks dosnus kažkada buvai tu.