– – –
Naktį medžiai kvėpuoja,
tik kartais girdi, kaip sukosėja,
kai įkvėpę tavęs per giliai —
jie išspjauna iš plaučių.
Aš ir vėl peiliuku pabandau
išsipjauti sau ostiją —
Dievaži nežudau,
tiktai noriu žinot, ką jie jaučia.
Ši tamsa per tanki —
kai taip sunkiasi sunkiai į odą
tavo žvilgsnio sula
lapų lają į delčią sukausčius...
Naktį medžiai kvėpuoja,
sukosti,
o gal tik atrodo – – –
---------------------------------------
– – – kiek beliktų manęs,
jei tave iš savęs
išsipjaučiau...