Skiriu Janinai ir Gražinai

Patikėkit, mano mielos,
Nesvarbu, kaip būtų liūdna,
O gyvenimas pro šalį nepraeina
Ir nepaiso net skaudžių stebuklų —
Reikia jam rytoj jau būti TEN,
Neužtruks net prie medaus,
Savyje išgirdęs — REIKIA...

Patikėkit, mano mielos,
Nesvarbu, ką kritikas čia parašys –
Aš mačiau save, atėjusį į judviejų akis,  
Ir tikiu, kad mano akyse taip pat išvydote save.

O lietus dar vis nestoja lyti
Su žaibais, griaustiniais pašniokščia padangėje audra,
Reikia, — sako jis, — tai kaip nelysi?
Reikia, — atsakau, — ir  man dar pamatyti  
Savo meilės žmones lietuje
Su audra, perkūnija,
Su prakeiksmais ir maldomis iš lūpų tų pačių
Ir... argi tai, o mielos, didelė bėda,
Jeigu juos iš mirties savosios pamatysiu?