pagonis

per vidurnakčio maldą
ant kalvų vis dar
ugnelė rusena vėjų sapnuos

ant kalvų negyvenome
nuo kalvų vienas
mostas besparniams ligi dangaus.

ant kalvų nestatėm pilių
mūsų nerimas
kilo vilkų saulutės taku

iš kasdienybės slėnių
virš juodos grėsmės
plakė rykštėmis dangaus ugnys

ištiesę širdis į aukštį
šaukėm paguodos
išklausius iškalbingai prabyla tyla

gedas minas tvirtybei
kalvai užvožė
vakarietišką kepurę iš akmens

savo vienišystėje
praminėm takelį
smėlio kalvelėje pradžios galimybė

prie gyvybės medžio
šventoje giraitėje
pagarbi baimė regimai slaptybei

naivūs išvelėti debesys
nuo savo kranto
pakilę grįžti tikėjosi atgalios