Iš dienoraščių puslapių arba metas į lauką

Mielas dienorašti, ir aš tapau nusikaltėle. Šįryt pirmą kartą gyvenime buvau sustabdyta, sulaikyta ir įspėta griežtų policijos pareigūnų. Išlaikė gerą pusvalandį, kol patikrino duomenis, tapatybę, surašė aktą, o aš savo parašą suraičiau net trijose vietose. Pradėsiu viską nuo pradžių. 5.30 — mano ciuciukas jau nerimauja, letena baksnoja man į ranką. Vyras, deja, komandiruotėje, tai  nemaloni rytinė procedūra atiteko man. „Miegok, dar anksti,“ — verčiuosi ant kito šono, bet įkyrus žadintuvo garsas priverčia lipti iš lovos. Nedorėlis vis baksnoja ir leidžia kažkokius garsus. Dar vis užsimerkusi užsitraukiu džinsus, velkuosi striukę, žiūriu — naktiniai marškiniai kyšo. Nieko nebus, teks pėdinti į vonią ir lediniu vandeniu  suvilgyti nors veidą, gal pagaliau prabusiu. Prisipažinsiu, stengiuosi būti pavyzdinga šuns šeimininke: ciuciukas turi pasą, kuriame puikuojasi visi reikalingi skiepai, visada nešuosi maišelį, į kurį surenku jo sukrautą turtą, jei yra aplinkui žmonių, niekada nepaleidžiu be pavadėlio, nes nedorėlis mėgsta pažaisti — kabintis praeiviams į batus. Ypač mėgsta juodus vyriškus ir sportinius kedukus. Įsikanda ir šokdina savo auką, kuri iš baimės strikinėdama ant vienos kojos bando išlaikyti pusiausvyrą. Sužeidęs nėra nė vieno, bet išgąsdinęs kelis vyrukus atsakančiai. Labiausiai ciuciukas nemėgsta pagyvenusių moteriškių, nors ir kalbinamas, praeina pro jas išdidžiai suraukęs savo trumpą jau ir taip surauktą nosį,  o geriausi jo draugai — vaikai kieme,  visi nulaižyti ir kitokiu (šunišku) būdu pažymėti.
Taigi, einu su savo surūgėliu ankstyvą gražų vasaros rytą ir netikėtai šalia cypdama sustoja policijos mašina. Iš jos išlipa rūstus  pareigūnas ir griežtu tonu prisistatęs pareiškia: „Ponia, jūs pažeidėte Lietuvos respublikos ir mūsų mieste priimtas šunų laikymo ir vedžiojimo viešose vietose taisykles.“ Dar kažkokius punktus išvardina. „Kokias taisykles?“  — ne juokais išsigąstu. „Jūsų kovinis šuo be antsnukio!” — graso pirštu. O mano ciuciukas tuo metu lyg niekur nieko pro praviras mašinos dureles ropščiasi į jos vidų. Supranta, matyt, kad nusidėjo. Patrulis, sėdėjęs už vairo, paskubomis lipa iš mašinos ir pribėgęs bando jį ištraukti už storo užpakalio. Maniškis įsirėžia ir nesileidžia — nori važiuoti ir viskas. „Eurai, ateik, čia ne mūsų mašina, čia tik negeri dėdės nemokamai važiuoja.“ Rūstusis pareigūnas sužaibuoja akimis ir griežtai pareikalauja pasakyti savo vardą, pavardę, adresą, net asmens kodą, lyg normalus žmogus tokį ankstyvą rytą jį galėtų prisiminti, tada išsitraukia raciją ir tikrina, ar tikrai aš esu aš. Tuo metu antrasis pareigūnas jau šoka polką, nes maniškis stipriai įsikabina į dešinės kojos batą  — juodą, kokius jis mėgsta. „Pareigūno užpuolimas, tai ne juokai, ponia, “— įrausta šokėjėlis. „Eurai, fu, palik ramybėje, nes uždarys į karcerį ir negausi sūrio lazdelių“ (mėgstamiausias delikatesas). Ciuciukas atlyžta ir išsigandęs, kad gali būti nubaustas, nutaria pasigerinti tam, kuris vis dar racija tikrina duomenis apie mano personą. Vartosi, šoka ant priekinių kojų, galų gale ima laižyti. „Ponia, patraukite tą padarą, negana to, kad  be antsnukio, dar plius dviejų pareigūnų užpuolimas. Šįkart būsime geri, tik įspėjimas, nes anksčiau nebuvote  bausta, kitą kartą bus piniginė bauda, o ji gana solidi. Geros dienos! “ —  bėgte  į mašiną ir skubiai užtrenkė dureles.
Tą patį rytą paskambinusi į darbą, kad namuose rimtos šeimyninės problemos, todėl šiek tiek vėluosiu, paskubomis nuskuodžiau į artimiausią veterinarijos vaistinę. „Miela ponia, — nusijuokė veterinarijos gydytojas, išklausęs mano istoriją, —  prancūzų buldogams antsnukių nėra ir negali būti. Tai labai mielas, linksmas,  komiškos prigimties šuo, mėgstantis pakvailioti. Ir garantuoju jums — tikrai ne kovinis.“ — „Kaip nėra, bet aš likau pažeidėja. Ką man daryti, kai kitą kartą baudą uždės? O jūs negalite parašyti pažymėjimą, kad tokiems šunims antsnukių negamina?“ — nutaisau maldaujantį veidą. „Mes tokių pažymėjimų nerašome. Skiepytis prašom visada....“— skėsteli rankomis daktariukas.
Žinai mielas dienorašti, jau trečia diena, kaip namuose mezgu ir ardau, mezgu ir ardau. Kai papasakojau šią istoriją savo topiškiausiai draugei Editai, ši nusikvatojusi pridūrė, kad belieka vienintelė išeitis: numegzti arba pasiūti. Kadangi adata mano didžiausias priešas, tai išmatavusi šuns galvos, snukio, nasrų apimtį, išardžiau seną sūnaus šaliką ir bandau prisimint, kaip suraityti geras ir blogas akis. Prisipažinsiu, pirmieji bandymai atrodo apgailėtinai.
Vyrą, grįžusi iš komandiruotės, aišku, prie durų pirmiausia pasitiko mūsų ciuciukas ir atliko ritualinį pasisveikinimo šokį. Sakau, laikas, išdykėli, į lauką ir rišu ant snukio margą dukters skarelę, vis šiokia tokia reikiamos priemonės imitacija. Brangusis primerkęs antakius žiūri į mane, į ciuciuką, kuris purtosi, muistosi ir nenori atlikti savo pareigos. „Nusiramink, tėti, — iškiša galvą vyresnėlis. — Nieko tokio, taip mama smagina mūsų šauniąją policiją....“ Taigi, mielas dienorašti, metas į lauką.
Laima