Aguonėle, nebūk per rimta,
Dienai grąžant apsalusį žvilgsnį.
Lai garuos išminties kupeta
Sulyta, smailiai spinduliui dilgsint. –

Tarp strėlių, spindulių pakreiptų,
Šoko žaibas prieš tamsžalį lietų
Ant karštų suskubtų kupetų,
Kad ugnėtos aguonos plastėtų.

Jos ilgėjos ar vengė gaivos,
Ar jazminų įkaitinto vėjo?
Mirksnį gėrusios aukso spalvos,
Jau kadai pienių sielos praskriejo.

Kiek ramybės, kaip žydi šventai
Krūmų piktžolės kibios ir dygios.
Snaudžia eglės prie vartų antai,
O gandrai debesy ant sodybos.

Būta turto kuplių kupetų,
Žalio sapno egzotikos garo.
Aguona už blakstienų lenktų
Šypsnio žiežirbai vyzdį pradaro.