Skyrybos, mąstė ji, vis dar nesuvokiu, kas tai. Prireikė nugyventi trisdešimt septynerius metus, kurių septyniolika prabėgo santuokoje, ir dar patirti savo asmenines skyrybas, kad suvoktų nežinanti, ką tas begales kartų girdėtas žodis talpina savyje. Dabar ji jautėsi panašiai kaip stalas, kuris ilgą laiką klibėjo, nes viena jo koja buvo žymiai ilgesnė už kitas. Po ilgo tašymo paaiškėjo, kad kojos nutrumpinti nepavyks, tad galų gale buvo nuspręsta ją pašalinti. Ilgai dvejojusi ji tai padarė – tiesiog vieną dieną trakšt ir numetė. Tikėjosi, kad taip ir pasibaigs. Tačiau ūmai viskas susiūbavo. Taip susiūbavo! Net nebesuvokė, ar tai buvo svetimo kūno atsikratymas, ar savos kūno dalies amputacija. Bet kokiu atveju operacija nebuvo lengva, o pooperacinė reabilitacija ilgalaikė.
     Ši popietė buvo viena iš tų, kai prireikia gydymosi.
     Užsisvajojusi ir sugniaužusi saujoje pirkinių krepšelio rankeną, ji vaikštinėjo po prekybos centrą. Nežinojo, ko ten atėjusi, ko ieškanti. Skubėdama savo žvilgsniui įkandin, pėdino palei prekėmis nukrautas eiles. Nejučia prislinko prie lentynos su gardumynais: riešutinis sviestas, šokoladinis kremas, riešutinis sviestas su sausainių gabalėliais... Jau keleri metai nebuvo čia sustojusi, ką ten sustojusi, net atsigrįžti nedrįsdavo. Ne, tokių mes neperkam. Mano vyras tokių nevalgo. Mano vyras? Cha, mano buvęs vyras! Su palaima ji nužvelgė gundančius indelius. Bet to nepakako. Kilstelėjusi ranką perbraukė pirštų galiukais visą eilę. Burnoje pajuto skonį. Ar ne per saldu? Per riebu. Ir dar... Cha cha, kaip juokinga! Pačiupusi įsimetė vieną į pirkinių krepšelį ir nesidairydama nuskubėjo kasos link, tarytum vis dar baimindamasi, kad persigalvos.
     Vyras buvo dailus ir raumeningas, bet lieknas kaip styga. „Jau atsisakiau ledų. Ir visai netrūksta“ – pranešė jis vieną vakarą. Nieko tokio, pamanė ji tada, supratusi, kad ledų namie nebebus. Jų namuose nebūdavo nieko, ko nepageidavo vyras. Ne, ne visai teisinga. Ji turėjo porą vietelių, užslėptų po vyro neliečiamais daiktais. Laimė, jis buvo visiškai pasitikintis savimi ir neįtarė, kad kažkas gali jį apgauti; o ji nebijojo, nes vyras anaiptol nebuvo monstras. Priešingai, jį visi vadino angelu. Tik to angeliškumo metams bėgant tapo per daug.
     Be to, lentynėlėje galima paslėpti daiktus. O visa kita?
     Parėjusi užrakino namų duris, įtariai pražingsniavo per kambarius – taip, ji buvo viena. Vienui viena. Virtuvėje užsikaitė kavos, atsuko parsineštą indelį ir nebeiškentusi porą kartų lyžtelėjo. Mmm... Vaikystė. Kai dar angelo nebuvo. Tais laikais žmonės net skanumynų negaudavo kokių panorėję ir kada panorėję. Jei pavykdavo laiku nutaikyti, mama nupirkdavo kondensuoto pieno ir išvirdavo. Su visa skardine. Po valandos virimo dar gerą valandą tekdavo laukti, kol atvės – ach, kaip ilgai! Ir galiausiai... Atidarę jie išvysdavo šlapio smėlio spalvos marmalą – štai tokį, kaip dabar parsineštame indelyje. Virtas kondensuotas pienas – tiesiog taip ir vadindavo – visai paprasta. O štai šis vadinasi – ak, tik pagalvok, šiais laikais net tokį marmalą kažkas vardu pakrikštija – taigi, šis vadinasi „Ha på“; išvertus reikštų „užsitepk“, tiksliau – „užsidėk“, nes norvegai dedasi viską: tiek sviestą ant duonos, tiek dieninį kremą ant veido, tiek pleistrą ant žaizdos. Ir ne tik ant žaizdos, na, gal ir galima tai pavadinti žaizda, bet teisingiau būtų sakyti „skausmas“ arba tiesiog „nelaimė“. „Jai reikia pleistro ant žaizdos“ – paaiškintų, matydami ją dabar, kabinančią beprotiškai gundantį gardumyną ir tokiu būdu bandančią nuvyti šalin juodas mintis. Su kiekvienu nurytu kąsniu tampa vis saldžiau. Ir lengviau. Taigi, pleistras tikrai gydo.
     Susipylusi kavą į milžinišką savo puodą vėl žingsniuoja per kambarius, ieškodama kur prisiglausti. Miegamasis? Ak ne, tik ne ten, toje dviejų žmonių teritorijoje. Dabar juk ji viena. Svetainė irgi per daug prišvinkusi nuo praeities. Dukters kambarys? Kaip juokinga ir absurdiška – juk ji dar ir motina!
     Išsirenka mažą darbo kambarėlį arba sandėliuką, svečių kambarį, džiovyklą – ta patalpa lyg chameleonas jų namuose turėjo daug pavadinimų, kaip ir daug funkcijų. Dabar tai bus mano vaikystės kambarys. Ten, kur aš dar neištekėjusi, dar angelo neatrasta. Išsitiesia ant svečiams skirto čiužinio, atverčia knygą. Ūmai strykteli ir slidinėdama padais per lakuotą parketą nuskrieja į virtuvę. Pačiumpa saldųjį pirkinį, šaukštelį ir nešasi su savimi. Vėl išsitiesia ant čiužinio, užverčia nuogas pėdas į viršų ir įremia nosį į storą knygą. Tyla, skaitymui būtina tyla – tokios per visus tuos metus čia nė karto nepatyrė. Tik skardus skimbtelėjimas, šaukšteliui prisilietus prie stiklinių saldaus indelio sienelių, karts nuo karto prižadina miegančias kambario sienas – to irgi seniai nebuvo. Įkišusi šaukštą į burną, čiulpia jį lyg ledinuką. Kaip vaikystėje, mmmm...
     Tai padeda, tai gydo – kad ir kaip tai bepavadintum.
     Prabudusi po kelių valandų pajuto į skruostą kietai įsirėmusį knygos viršelio kampą. Tebegulėjo ant čiužinio tame mažame kambarėlyje – lyg svečias savo namuose. Atsisėdo ir susimąstė. Svečias? Hmm... Taip, tikrai, ji buvo svečias tiek metų: svečias namuose, savo gyvenime, kasdienybėje. Dabar teks mokytis būti šeimininke.