Išeiviams
Kai taurę iš rūko prie lūpų vėl pakelia rytas,
Ir auksu aplieja viršūnes aušros spinduliai,
Čia paukštis per dangų sparnais pasispirdamas ritas,
Pakvimpa pušynai spygliais ir palietais sakais.
Kai vakaras plaukioja tyliai per ežerą valtim,
Bet saugiai paskęsta į rūką su žvejo šešėliu,
Paviršiumi rieda bangelė, pavirtusi žalčiu,
Ir vikriai įsirausia galva sudrėkusian smėlin.
Kai skrenda žvaigždė ir palietusi ežerą dūžta,
Tik plaikstosi jos paslaptingi auksiniai sparnai,
Čia braido šešėliai nuo gluosnių keisti – be drabužių...
Tada supranti – nuostabiausioj šaly gyvenai.
Ši žemė tau buvo mieliausias gimtinės kampelis.
Šioj žemėj skaniausia yr duona, nors kieta pluta. –
Svetur ji – saldesnė, tik širdį beprotiškai gelia...
Gimtinė sapnuosis ir liks ligi skausmo sava.