Ant mažo naktinio staliuko,
Kai viską apgaubė tamsa tiršta,
Liūdnai grojant kvepalų buteliukams,
Gėlė nusižudė pamiršta.

Ji buvo gražuolė, raudona raudona,
Kvepėjo stipriau nei balti jazminai.
Dabar ji ant stalo guli ant šono,
Taip ir liks ten amžinai.

Ją turėjo pirmiausiai nuskinti
Ir širdies mylimai padovanot.
Bet jis apgavo ją, rado kitą
(To ji neturėjo žinot).

Bet ji sužinojo, sviedė gėlę į veidą,
Pablūdo ir taikytis nesutiko.
Jis laukė ten, kol saulė nusileido,
Išeidamas gėlę ant staliuko paliko.

Jis rado kitą, pas ją išėjo,
Gėlė liko viena kai ji pablūdo.
Liūdesys ir nusivylimas apėmė gėlę, –
To nepakėlus ji nusižudė.