Dabar, kai toks vėlus dienos metas, lyg absurdiška klausti – lis ar nelis? Bet juk tai liepos mėnuo. Net eilėraštį pabandžiau jam parašyti, nes jau senokai bandęs. Galbūt ir dėl to, kad geri eilėraščiai yra geri ir jokie kritikai jiems nereikalingi, o štai juos paskaičius kažko sieloje atsiranda daugiau. Nežinau, ką apie tai mano Gunta, bet šiai minčiai paskata yra jos pasiųstas man „Issa Kobojaši“ beveik klasikinis haiku (trūksta vieno skiemens).

O vyšnių žiedai!
Nuo žirgo nukeliat
patį valdovą

   O toliau jau Gunta:
   „Koks grožis... Ir rūstų karalių nuo žirgo nukelia... jis suminkštėja, gal ir ašara raukšle nurieda sušildydama įšalu sustingusią veido mimiką...“
    Vyšnių žiedai tikrai gražūs, verti meilės, bet štai mūsų karalių (tuomet dar kunigaikštį) Mindaugą nuo žirgo nukėlė kunigaikštytė Vismantaitė. Lyg ir girdžiu jį tariant: puiku, jog laimėjome Saulės mūšį, bet dar geriau, kad štai, švenčiant pergalę, sutinku ją, Mortą.
   Ir dabar jau aš  tariu:
   –Taip, taip, gražu, kai žydi vyšnios, tačiau, kai žydi moteris, tai ne tik norisi nusėsti nuo žirgo, bet – jeigu tu tikras vyras – tai dar parūpinti jai karalienės karūną.
   Atverčiu kalendoriaus lapelį, o ten parašyta:

                                                 PENKTADIENIS
       Marija Nervydas Ginvilė Dominyka Domė Mindaugas Nervilė Nervilas Nerilė Nerilis

  Ir truputi gaila, kad tarp šios dienos varduvininkų nesurandu Mortos, nes juk juodu ant balto parašyta, kad liepos 6-oji yra Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Ir man atrodo, kad ne tik šalia  karaliaus Mindaugo, bet ir varduvininko Mindaugo, karalienė ir varduvininkė Morta būtų ne tik reikšminga istorinė figūra, bet ir Valstybės dienos puošmena.
    Suprantu, kad šioje dienoje nevalia nestabtelėti ir einančiam į 75, nors nebūtina. Antai, ir Vytautas Ališauskas parašė:
  „Karaliaus Mindaugo vainikavimo šventė yra keista: gilioje senovėje buvęs įvykis, apie kurį žinome nedaug ir tik iš svetimųjų rankų, tapo viena iš trijų svarbiausių atsikūrusios Lietuvos valstybės švenčių. Bent du kartu atkūrėme savo valstybę, bet abu kartus baisiu oru – vasario ir kovo mėnesiais. Norėjosi ko nors šiltesnio – istorikai parūpino, politikai įteisino. Tiesa, kasmet vis smalsu, lis ar nelis liepos šeštąją…
   Trumpai tariant, Mindauginės yra sugalvota šventė.“
   Tai dvyliktoji diena po Joninių – rytas ją budino anksti ir saulė tekėjo 04:51, nusiteikusi išlaikyti dieną septyniolika valandų ir penkias minutes. Niekas į tamsą nenori greitai kristi, diena irgi, tačiau jau jos trupučiuką sumažėjo. Bet tai šventinė diena ir atsirado, kaip tokia dar neseniai – 1990 metų  spalio mėnesio pabaigoje Mindaugo karūnavimo dieną įteisinus Valstybės švente...
   Yra žinomi ir kiti motyvai. Anot to paties V. Ališausko:
   „Nesuprantu kodėl nebuvo galima minėti šios šventės, pavyzdžiui, pirmą liepos sekmadienį – juk vainikavimo diena apskaičiuota remiantis prielaidomis ir yra hipotetinė. Galbūt lėmė politikų viltis įsiteikti rinkėjams dar viena nedarbo diena.
   Tačiau tai, ką iki šiol kalbėjau ir galiu kalbėti, cituodamas kitus, man ne taip svarbu. Ten, atokiame Šklėrių sodžiaus vienkiemyje, motinos gimtinėje, netrumpą laiką  gyvendamas kartu su prisikėlusiu Mindaugu, nė kartą jo nepasiteiravau, kaip laikosi jo Morta ir visų mūsų karalienė... Ir nors sakoma, kad viltis kvailių motina, bet, kaip suprantu, be jos ir protingiems neįmanoma apsieiti.
  Taigi, su karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos vainikavimo diena!
Sėkmės visiems geriausios liniu...
Ir labai būtų gera, kad bent šiandien apsieitume be lietaus.
   Prisiliečiu pirštais prie klaviatūros... Būtų karališkai gera, jeigu dar ir eilėraštį parašyčiau.
(Iš „Pakeliui į 75“)\