Iš dienoraščių puslapių arba dress kodas

Mielas dienorašti, sakoma, kad lengviau skelbti 10 Dievo įsakymų, negu jų laikytis. Savaitgaly giminėje buvo džiugi šventė — mūsų gražuolės dukters sakramento sutvirtinimas arba, liaudiškai tariant, dermavonė. Ruošėmės jai ilgai, seneliukai nuolat į vakarines pamaldas lydėdavo (mat tėvai parmazonai, pasak mano anytos, vis darbuose paskendę, neranda laiko nuosavo vaiko dvasiniam tobulėjimui), krikšto mamytė užsakė kirpyklą šventinei šukuosenai, o krikšto tėtis išdidžiai pareiškė, kad jo krikštadukra nevažiuos bet kokia gelda. Jis ta proga net naujausio modelio „Audi“ atšvilps. Aišku, nei manęs, nei mano vyro nuomonės niekas neklausė. Kas mes tokie prieš visos giminės valią. Jau prieš mėnesį buvo paskelbta visuotinė paieška — mergaitei būtinai reikia puošnios, elegancija dvelkiančios suknelės. Ir prinešė, privilko tetulytės: rauktų, pūstų, ilgų, trumpų, nėriniuotų, šilkinių, atlasinių ir t.t. Pasijutau lyg turgaus skuduryne. O maniškė tik staiposi prieš veidrodį ir reikalavimus savo diktuoja. Išsirinko, aišku, pačią netinkamiausią: begėdiškai trumpą, be rankovių ir su didele iškirpte nugaroje. Išvydę savo gražuolytę ryškiai raudonomis lūpomis ir juodu pieštuku kreivai nubrėžta vokų linija, abu su brangiausiuoju netekome žado. Dar tos blizgančios basutės ant milžiniško kablo. „Ji ką, į trasą Lenkijos pasienyje varys ar į geležinkelio stotį?— vyras atsisuko į mane. — Kaip tu mūsų vaiką aprengei?“ Viduje viskas užkunkuliavo: tai jo sesutė kelis vakarus su maniške užsidariusios kambaryje kuždėjosi, tai jo tetulytės tas nelemtas karnavalo suknias sutempė. Nepasiduosiu provokacijoms ir šįkart būsiu gudresnė. Pasodinau šalia dukrą, ištraukiau nuotraukų albumą iš Italijos ir ėmiau jį vartyti. Pradėjau nuo Veronos ir Džiuljetos balkono, tada stabtelėjau Venecijos kanaluose ir pagaliau atsidūrėme Romoje, pačiame Vatikane. Žiūriu, mano gražuolytė atsainiai žiovauja, pavargo žiūrėdama į tas senienas. Griėbiuosi paskutinio šiaudo — filmuotos medžiagos, darytos Florencijoje, Šv. Kryžiaus Bazilikoje, kur palaidotas didysis Mikelandželas. Mano gražuolytė, žiūrėdama į nufilmuotas turistes, papuoštas dideliais mėlynais šiukšlių maišais, išplėtė akis. Netinkamai apsirengus, prie įėjimo apsaugos darbuotojas užmaus tokį grožį ir tavo noro nė nepaklaus, o išeidamas gali nusiimti arba, jeigu labai patiko, taip ir po visą Florenciją vaikštinėti. „Dress kodas! — aiškinu mergaitei.— Dabar įsivaizduok, kaip tu atrodysi bažnyčioje papuošta tokiu apdaru?“ Mano gražuolytės veidas keistai persikreipia. „Juokauji, pas mus taip nebūna. Supratau, nori mane išdurti?“ — bando išprovokuoti. „O tu pabandyk. Apsirenk taip ir pabandyk.“

Šventė buvo išties graži. Baltais kaspinais ir gėlėmis papuošta gotikinė bažnytėlė, didingai skambėjo mergaičių choro atliekamos giesmės, pritariamos galingų vargonų gaudesio. O klebonėlio pamokslo gražumėlis! Žiūriu į savo mergytę — širdis džiaugiasi: kukli balta suknelė iki kelių, pečius dengia šilkinis šalis, baltutėlės ramunės plaukuose. Švelniai šypsosi, žvakelę, papuoštą rūtomis, rankoje laiko. Tikras angeliukas. Nubraukiu ir aš išdavikę ašarą, nors mano mamučiukas jau kelintą nosinaitę keičia. Staiga mano angeliukas pasižiūri kažkur į kairę ir jos dailų veidelį perkreipia demoniška grimasa. Ten išdidžiai stovi pasipūtusi mergaičiukė, ta pačia porno suknele, ryškiu vakariniu makiažu ir jaunamartės šukuosena, o laiminga mamytė ją fotografuoja iš visų pusių: ir taip, ir anaip, ir dar kitaip. Skubiai įbedu akis į maldaknygę, nes pajuntu atsisukios dukters veriantį žvilgsnį. „Dabar tai bus!“— kumšteliu vyrui ir mosteliu galva į šoną. Šis net išsižioja. Kas buvo vėliau, smulkiau nepasakosiu, nes nesinori net prisiminti. Tačiau ši nelemta „dress kodo“ istorija dar nepasibaigė.

Prieš kelias dienas parlekia iš kiemo šešiametis sūnus garsiai sriūbaudamas. Kaip visada, iš karto ieškau vaistinėlės. „Ji ženijasi! — rėkia pro ašaras. — Agnė ženijasi!“ — „Visų pirma, vaikeli, tuokiasi, merginos išteka, o vyrai veda“ — taisau būsimą pirmoką. „Mano Agnė veda!“ — šluostosi ašaras lyg pupas. Kas čia per nesąmonė? Agnė — dešimtmetė mūsų kaimynė iš antrojo aukšto, kurią gal nuo 3 metų beviltiškai įsimylėjęs mano jaunėlis. „Mačiau balta suknele lipo į mašiną ir tą paklodę ant plaukų prisisegusi! — nerimsta toliau. Vonioje ieškau rankšluosčio, nes servetėlių čia neužteks. Ir man, kaip tai žirafai per ilgą kaklą topteli mintis, kuri viską sudėlioja į savo vietas. Taigi, pirmoji komunija. Vėliau valgant begalinio dydžio ledų porciją buvo ilgas pokalbis apie gerąjį Dievulį ir jį mylinčius žmones. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.