Apanglėję žodžiai trupa juodomis raidėmis,
Apsimainę su vakaru rūbais ir vėsa.
Ilgai, per ilgai, mirštančiais žodžiais žaidėme,
Pamiršę, kad gyva dar išdidžioji tiesa.

Dabar saugau nerimo naktis, dienas tylias.
Mintys kaip angys giliai gelia, graudu,
Lyg būčiau kūdikį su vandeniu išpylęs.
Tik nereikia dejonių ir apeiginių raudų.

Mano atminties matricos dabar perkrautos.
Tiesos ieškojimas veltui alsuoja mirtimi.
Lengvos lengvapėdžių pėdutės apautos
Baltom kojinaitėm. Tie žodžiai liko artimi.

Ateisiu. Tik bijau bijūno žydėjimo laiko —
Kai Perkūnas birželiui sako griežtą homiliją.
Dangus nerangus pilkų žodžių nesilaiko,
Griaudžia ir baudžia, ilgai ir nelygiai lyja.