4.

Papūgos Nadežda su Eženu mane paliko patį sau, paliko, kaip jų prašiau, kad pagalvočiau apie Renesanso epochos humanisto mintis. Na taip, Mišelis Montenis ne naujokas mūsų pabendravimuose, bet atrodė, kad iki šiolei nebuvau girdėjęs apie... žmonių sėją. Esą, nesunku juos pasėti. Būtų moteriškė, šitaip gal nebūtų taręs, bet vis dėlto ir mano galva žmogaus sėjoje daugiau malonumų, negu to juodo, sunkaus darbo, kurį reikia atlikti auginant ir auklėjant vaikus.
Pagalvoju apie save.
Kada tai buvo, a? Kai aš dar vaikas...
Atrodo, jog neblogai suvokiu, kad ir kaip besistengčiau, tačiau ilgos keliones pakelės peizažuose daug vaizdų pradangino atmintis, o pati PRADŽIA...
– Užmiršai, dzieduli, apie surastą „juodąją dėžę“, – tyliai priminė Edenas, bet jį tuoj sudrausmino Nadežda.
– Sakė gi, kad nori pats galvoti.
Nori? Et, Edenai su Nadežda, o Dievas vis dėlto yra. Taip jau padaryta, kai, regis, esi vienas, o iš tikrųjų niekuomet ne vienas. Net jeigu ir judviejų mano galvoje nebūtų, vis tiek ne vienas. O arčiau kitų, regis, dabar yra Gunta. Girdžiu visą sakinį tuo pat metu matydamas ir visus jo ženklus – raides, kablelius, daugtaškius, kabutes...
Gunta:
– Nyčė sako, kad ilgai kovodamas su siaubūnais, nepajusi siaubūnu pavirtęs... tad apsižiūrėkite, kaip tame „maištininkas nužudytas, šlovė drakonui“, ar jūs, kartais, jau ne erkė?..
Aš:
– Taip, Gunta, žmogaus pakelės vaizdai labai įvairūs. Tačiau jeigu jus kada kąsiu, tai nesislapstydamas, kad tai darau aš, Pranas. Arba bent įvardindamas save Pelėdos slapyvardžiu. Žinai gi, kad Žalioje Žolėje esu Pelėda.
Gunta:
– Jūs manęs neįkąsite... aš Dievą tikiu...
– Nenorėčiau, Gunta, to daryti, kad ir gundytumei, bet ką gali žinoti, tačiau dabar man atrodo svarbu pacituoti mąstantį prancūzą:
„Jeigu aš kalbuosi su stiprios dvasios žmogumi, mėgstančiu drąsiai ginčytis, tai jis mane atakuoja iš visų pusių – smogia ir iš dešinės, ir iš kairės, o jo vaizduotė savo sparnais kilsteli ir manąją. Nenoras pasiduoti, aistringas troškimas laimėti, minties jėga stumia mane į priekį ir tarsi išaukština mane mano paties akyse. Atvirkščiai, visiškas nuomonių sutapimas yra pati nuobodžiausia pokalbio ypatybė.
– O, Gunta! Ir aš dabar, regisi, turėčiau jums padėkoti, kad skatini mane pasižiūrėti į save ir apsižvalgyti ar „kartais jau ne erkė“, bet jeigu ir taip, aš jų vis tiek nekenčiu, o tuomet, vadinasi, ir savęs. Taip, taip, ir savęs, nes mano supratimu nėra didesnės bjaurasties, kaip žmogus, niekšingai bendraujantis iš už kampo – be vardo, pavardės, be slapyvardžio, taigi be jokių atpažinimo ženklų ir viso to, kas priklauso bent kiek padoriam, civilizuotam žmogui. O šiuo konkrečiu atveju kalbu apie erkes, įsiėdusias į mano kūną. Žinoma, žinau, kad jos anksčiau ar vėliau nudvės, sprogs. Ir te laimina tokius sprogimus Aukščiausiasis. Ir jūs, Gunta, nepykite, kad kibinu Aukščiausiąjį, nes juk Jis ne tik jūsų nuosavybė. Kita vertus, tai vis dėlto ne atominės ar vandenilinės bombos sprogimai.
(Iš „Pakeliui į 75“)