3.

    – Kaip sekasi? Berods, jau trečia diena, kai kelyje į 75.
    – Trečia. Pirmosios dvi su esė. Manau, kad gal ir trečioji neapsieis be jos. Beje, Juzė atsišaukė.
    – Juzė?
    –Taip, Juzė Erelickas. Beje, klausė ar tyla spalvota? Kažin, ką tai reiškia?
    Girdėjau, kaip galvoje atsiduso papūga Nadežda. Buvo, kaip žmonėse sakoma, irgi su galva ir retai paskubėdavo atsiliepti į keblokus klausimus. Teko laukti, ką pasakys, bet ją aplenkė jos draugas Eženas.

    Tai jau yr paskutinė
    Lemiamoji kova, -

... uždainavo iš Internacionalo. „Negi šiandien?“ – toptelėjo mintyse. Žvilgterėjau į ryto dangų ir buvo panašu, kad sinoptikai bus teisūs, pranašaudami debesuotą padangę su pragiedruliais ir šilumą iki 27 laipsnių Celsijaus. Apie erkes jie nekalba, bet gamtos žmonės žino, kad tokie orai palankūs šiai gyvasčiai ir stengiasi juos apeiti. Ot, ir Plogas Kitkis Nuostabusis:
  – Girioje erkėts, o paznycią ats turiu tsavo, taip! Pim pim..
  Vargšas Nuostabusis! Saugosi girios erkių ir nesuvokia kiek jų čia pat. Smagu, miela būna išgirsti pasakojimus apie žmones – amfibijas, bet bjauru net prasižioti apie žmones – erkes. Lengviau, žinoma, užsimerkti ir vaizduoti, kad jų nėra. Tačiau ir dabar priverstas pridurti, kad šios kelionės dvi pirmosios dienos ne tik su esė, bet ir su žmogumi – erke. Atsiminiau ir Viktorą, skaudžiai štarusį: „Užkniso juodai tie nematomi aukštalygininkai (atseit)... “
   – Nadežda, ko tyli? Kaip manai, ar tyla turi spalvą? – nesulaukdamas atsakymo klausiu papūgos savo galvoje. – O tu, giedoriau, užsičiaupk – nepiktai pabaru Eženą. – Jos, taigi erkės pačios susprogs.
   – Ne, – paprieštaravo Nadežda. – Pačios jos nesusinaikins. Daugėja jų, daugėja, dzieduli. Manau, kad ir Juzė Erelickas tik todėl ir paklausė, kokios spalvos tyla, kai į mūsų kūną įsiėdusi erkė.
   – Mūsų?
   – Valio! – tuoj pat, nepaisydamas mano pabarimų, atsiliepė Eženas. Ir vėl iš „Internacionalo“:
    
    Tiek daug mūs krauju tunkančiųjų,
    O trenk, perkūne, trenk smarkiau,
  
  – Gerai. Kaip nors iškentėsim, o jūs man labai mielos, – pasakiau papūgoms. Ir buvo gera, kad ir jos nei prašytos, nei kviestos yra kartu su manimi pakeliui į 75.
    – Beje, ir erkės kartu – neužmiršo gnybtelėti Nadežda, – Bet, nepyk, dzieduli. Nereikia pykti. Ir jos nori pasmaguriauti krauju.  
   – Bet ar tu suvoki, kiek daug šioje mažytėje stervoje  bjaurasties?
   – Šiandieną trečioji kelionės diena. O sakoma, kad trejybę ir dievas myli – ramiai nuginklavo Nadežna.
   – Nors mudviem  su Eženu  nelengva, bet... bet iki rytojaus ištversime... Kaip, manai, giedoriau?
   – Auklėsimės.
   – Tu kur? Kanapėse? Kartu su Pilypu?
   – Ne kanapėse. Ir be Pilypo. Šįkart su Mišeliu Monteniu.
„Panašiai ir su žmonėmis: nesunku juos pasėti (kaip grūdus – aš), tačiau vos tik jie pasirodo pasaulyje kai mus...  
    – Užteks, Eženai. Leisk  man pačiam pagalvoti apie tai. Bet iki rytojaus...
(Iš \„Pakeliui į 75\“)