Atnašaujančios akys
Skaldytų plytų siena. Tvirtai, rūpestingai ir apgalvotai pritvirtinti stori metalo žiedai. Per juos pernertos grandinės, jų kelios dešimtys. Kūnas — žaizdotas, vieni randai. Retkarčiais pakyla galva, kai veidu praslenka metamas šešėlis, atmerkiantis akis. Jose ugnis neseniai įžiebta, o gal prikelta, atgaivinta, pabudusi...
Jis girdėjo balsą, dainą... Regėjo nežemišką šypseną. Ji atėjo iš nežinios ir vėl išeina... Jos šešėlis kartais paliečia jo veidą. Po to daug šešėlių. Ją lydi nuožmūs lankininkai, neprileidžiantys nieko per atstumą. Jam užteko vieno jos žvilgsnio, vienos natos, ir jis pabudo. Grandinės virto pūkais, dulkės — sidabru. Svajonės tapo jo guoliu, jos šešėlis — duona ir vynu. Jis vėl gyveno.
Ar gali vergas, surakintas dešimtimis grandinių, svajoti apie deivę, laisvąją? Gali.
Bet ar gali jis artėti prie jos? Kai žengiant žingsnį, po to dar kitą, grandinės trupina plytas, įtempia raumenis, įspaudžia odą ligi kraujo, veržia kaulus, jie braška. Jis krenta atbulas, dulkės uždengia jo veidą...
Pakyla akių vokai, dulkių sluoksnio ištikimai glamonėjami. Skruostais upeliais srūva smiltys. Nedrėgnos akys, neliko iš ko drėkinti, jau atviros. Akys, atnašaujančios degančią auką svajonei...