Sustojo laikas...

Laikas sustojo man. Dabar.
Ties manim...
Gal many?..
Nežinau, ar ilgam
ta ramybė skaidri.
Švelnūs laiko krantai
boružėlės taškais
ant vaikystės suknelės,
ant skruostų
vis tebežydi...

Ačiū, kad dar esu
toj rasotoj žolėj
su maža žemuogėle
ant besišypsančios
vienišos smilgos.
Plaikstos karčiai balti,
apsiveja žirgo kaklą
ir slysta pro pirštus...
Vėl su vėju kartu —
į laukus, į laukus!

Bet...
sugrįžta džiaugsmingas prunkštimas
ir pienės pūką
lyg debesį
nuo nukritusios pasagos
pakelia...
Laima-L@