Mano mažasis angele, ar pameni, kaip tą žvarbią gruodžio naktį savo rožiniu sparnu pabeldei į ledinį mano langą? Aš verkiau. Verkiau, nes maniau, kad likimas man neteisingas.
     Ar prisimeni, kaip aš pravėriau langą, o tu, sulankstęs savo kopėtėles, kurias buvai atrėmęs į palangę, įskriejai vidun? Buvai sušalęs, o po tavo sparnais kabėjo keli sidabriniai ledo lašeliai.
     Tada tu nusišypsojai (o ruda tavo plaukų sruoga vėjavaikiškai raitėsi tau virš smilkinio) ir pasakei, kad aš esu laiminga. Ir kad turiu vieną iš pačių paklusniausių likimų, kuriuos tau kada nors yra tekę prižiūrėti.
     Ar pameni, kai papasakojai man istoriją apie plaštakę?
     Sakei, kad ji išskleidė savo spalvotą sparnų vėduoklę. Kad plazdeno širdies ritmu, kol saulė išblukino jos spalvų vaivorykštę. Kol vėjas sugavo jos alsavimą ir nusinešė jį palikęs žemei sugraužti tai, kas liko iš trapių jos sparnų ir kažkada plazdenusios gyvybės.
     Sakei, kad neverta drėkinti veidų sūriu akių prakaitu dėl kvailų likimo išdaigų.
     Sakei, kad verčiau tegul tuo rūpinasi praeitis, kuri saugo pasibaigusius įvykius ir grąžina juos mums prisiminimų lėkštėse, įpildama mums išgerti to, ko dar neišverkėme.
     Ar pameni, mano mažasis angele? Aš tau pažadėjau daugiau niekada nebeverkti.
     Tada tu vėl nusišypsojai ir tarp tavo rožinių sparnų suskambo dar neištirpę ledo lašeliai. Tu išsilankstei savo kopėtėles ir nusileidai pro vis dar pravirą mano langą.
     Sakei, kad kažkam likimas iškrėtė pikta pokštą ir kad privalai skubėti. Kad turi sudrausminti ir nubausti išdykėlį likimą ir sudėlioti viską į savas vietas.
     Tada nusileidai kopėtėlėmis ir basas, skambančiais ir virpančiais sparnais, pasileidai sustingusia žole į žvaigždžių apšviestą vakaro prieblandą..