Žuvėdra balta
virš marių bangos,
lekiu pas tave,
tolimoji.

Čia mėlis dangaus
kopų smiltį priglaus
kaip aš tave,
artimoji.

Pasigersim abu
nuo kvapniųjų sakų,
pušys oš
vėjo sukurtą dainą.

Tu gulėsi šalia —
gintarėlis delne,
mes girdėsim,
kaip vakaras eina.

Degs saulėlydžiu jūra
ir tavo plaukai,
lūpos liesis
nugairintos vėjo.

Jūra — tu
aš — dangus,
ar mums šito mažai,
paklausykim dainuojančio vėjo...