Pavargęs nuo melancholiškų garsų:
Verkšlenimų, lietaus, net nuo savos širdies plakimo,
Užrakinu jausmus ir šypsausi: „Kaip čia gražu“,
Tik pajuntu - vidinis balsas jau prikimo,
Ir net nebesinori siekti nepasiekiamo dangaus –
Jis per toli. Pražuvo, buvo, griuvo.
Kiek kartų dar likimas mane baus?
Be kaukės ir be aktoriaus kostiumo
Sutemus vienas lieku naktyje,
Tuomet matau, ko trūksta. Tavęs. Čia.