Puiki vieta. Kitaip nepavadinsi. Menko miškelio vidury, kur dangų remia jau gerokai ūgtelėjusių klevų lapų skliautas, teka nedidelis upeliukas. Keli saulės spindulėliai prasiskverbę pro tankią lapų uždangą žaidžia jo mažytėse bangelėse.

Staiga panoru bėgti. Skristi. Būti nerūpestinga. Tas staigus noras toks stiprus, jog pati nepajuntu, kaip brūkšt brūkšt — mano miestietiškos pėdos šukuoja laukinę žolę. Tada įbrendu į upeliuką — jausmas nepakartojamas... Kodėl anksčiau to nedariau? Lyg atsigriebdama už visą savo vaikystę, praleistą ant pliko asfalto, aš pargriūnu, sušlampu ir juokiuosi. Juokiuosi, kol pavargstu. Tuomet gulu ant šviežios laukinės žolės, lyg pavargęs, bet laimingas kūdikis šypsausi ir palengva glostau žalią kilimą...