Pakeliui į 75 (2)

                                       Patys  gražiausi...

Šiuos užrašus, kuriuos nusiteikęs sudėti į „Pakeliui į 75\" ne tuoj pat apsisprendžiau įvardinti kaip esė. Gali būti, kad šio žanro reikalavimams jie ne visiškai atitiks, tačiau mane guodžia prancūziško žodžio sąvoka (essai = bandymas) ir todėl buvo nebuvo – gerai nusiteikęs, mintyse jau  palaikau nedidelę knygelę ir man smagu, kad dar gyvenu tuo, kas rūpi bent Savęsp(i) mastu, kad nelaikau smegenų kaip konservus, kolei  jų vietoje atsiras kaukulėje tuščia ertmė. Kita vertus, mes daug ką padarome blogiau, negu gebėjome padaryti, kad atrodytume protingesni. Žodžiu, tebūnie ESĖ, tačiau jeigu kam atrodys, kad šie „raštai“ labiau būdingi  atsiminimams,  - prašau, skaitykite  juos (ar neskaitykite) kaip tokius, bet neteiskite melagyste, atskirdami juos nuo išmonės, kurios – bent taip dabar tikiuosi – vis dėlto čia bus.
Vakar ryte parašiau:
  
     „Europos futbolas baigiasi.
Gera buvo paspardyti. O kai kada net įspirti.
Liūdniau, kai pats gaudavau į kailį.
Nepykit, ispanai, šiandien būsiu italų rinktinėje“

  
   Ir kaip tariau, taip padariau – buvau italų komandoje ir nesigailėdamas savęs, siekiau pergalės. Deja, ji šypsojosi ispanams. Pralaimėjimas rezultatu 4:0 labai  skaudus, ir ispanai tikrai nesupyko. Vyr. treneris Visentė del Boskė  mielai spaudė dešinę, lipšniai patapšnodamas per petį. O italai? Neįtikėtina, bet šnairuoja, žvelgia iš padilbų – lyg nemato manęs rinktinės treneris Cesare Prandelli, o žaidėjas Mario Balotelli net vapteli – fui! O ir kone visa Europos sidabrinė komanda įtaria, kad  pralaimėjimo priežastis esu aš. Iš tiesų: Viešpatie, atleisk  jiems, nes jie nežino, ką daro.
   Kita vertus, ir dienoraščiai gali atrodyti įvairiai. Mintyse ne kartą bariau save, jog, girdi, negerai, kad pasidaviau „Rašyk“ svetainės jaunimo dienoraščių įtaigom ir atsitiko taip, kad mano dienoraštis, deja, ne toks,  kokį norėčiau turėti. Senatvė nuo to jaunesnė nepasidaro, o prie jaunimo, regisi, irgi nepritapau, nors va džiaugiuosi, galėdamas išgirsti:
   „Man senatvė kažkuo patinka (bepigu, aišku, man kalbėti, kai iki senatvės dar labai toli). Bet kad pagyvenę žmonės įdomesni už jaunus bendraamžius, tai čia faktas. “
                                                                                       Le Hawk                                        
  
    – Ačiū, Le Hawwk,  tu man irgi padedi apsispęsti, kad nuo šiol ir dienoraštį rašysiu pagal savo suvokimą.
   Bet va priėjo žmogus ir net geriausių futbolininkų veidai su visu  Europos  futbolo čempionatu nutolo, pritilo.
   Montenis?
   - Dabar esė. Dabar tik esė, - ramiai pratarė ir aš suprantu, kad kurį laiką reikia elgtis kaip pagal Dievo priesaką: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.
   - Kokias  nesąmones šis ponulis kalba, -  išgirdau pažįstamą kritiką.
   Atsigręžiu jo  pusėn ir rodydamas į Montenį.
   - Pažįstat? Taigi jis taip:
   „Laisviausi ir natūraliausi mūsų sielos veiksmai yra  patys gražiausi“.
Pelėda