Pakeliui į 75 (1)
Ar verta
Mintis neišsiplėtė, nes jau ir anksčiau manyta, kad neblogai būtų, jeigu sugebėčiau surinkti arčiau vienas kito išmėtytus daiktus, kurie, nepaisant kokia bebūtų jų vertė, bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Šiandieną ši mintis vėl šmėstelėjo ir aš užrašiau:
PAKELIUI į 75
(1939 – 2014)
O netrukus dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
– Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci.
– Sakai, nieko naujo? Tai kad ne visai.
– Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
– Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim po birželio 10 d., tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena – antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau ir dienos ilgumas sumažės keliomis minutėmis.
– Juoktis ar ką daryti?- atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
– Sufleriai, kaip ir kuštukai, namus gadina. Elkis, kaip patinka, o mano reikalas užrašyti, ką matau. Taip reikalauja tema:“ Pakeliui į 75“.
– Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
– Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik pakeliui.
– Tik?
– Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė, susitikus su ja, nesibaigia.
– Tai gal netrukdysiu, - užsidedamas ant galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis, Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net mirti tingi.
Galbūt, Golindai, gal, - vangiai pasakiau ir pamaniau, kad gal tuos 75 vertėtų išbraukti, o jų vietoje prašyti „?“. Betgi tiek nedaug belikę iki jų, tai ar verta tokiu nepasitikėjimu menkinti save...