Iš dienoraščio puslapių arba rašinys draugui

Mielas dienorašti, gera mama — tai ta, kuri ateina vaikui į pagalbą bet kurią akimirką. Žiūriu, mano vyresnysis sūnus jau kelinta diena vaikšto kažko susiraukęs, nudelbęs akis į žemę, o šiandien pareiškė, kad neis į futbolo treniruotę. To dar nebuvo per penkerius metus, kai jis ėmė spardyti kamuolį — šešias dienas per savaitę, o kartais net ir visas septynias jis tarsi gyveno stadione. Išsigandau galutinai, puoliau čiupinėti sūnaus kaktą, gal milžiniška temperatūra, ėmiau skaičiuoti pulsą, gal širdelė nuo nesibaigiančių treniruočių sustreikavo. „Atstok, aš sveikas!“ — ir uždarė savo kambario duris. Purtau fotelyje snaudžiantį vyrą (taip jis nenaudėlis televizorių žiūri) ir paskubomis aiškinu, kad pribrendo reikalas vyriškam tėvo ir sūnaus pokalbiui. Maniškis žiūri akis išpūtęs, nieko nesupranta. „Kaip tu manai, gal jau laikas pakalbėti apie tai? Žinai apie gėlytes ir bitutes?“ — kažkaip susigėstu. „Tokiam bernui? Motin, tau visai su galva negerai? Reikia vaiko paklausti, gal nedrįsta nusipirkti prezervatyvų“ — ir užsičiaupia pamatęs mano iškreiptą veidą, kuris, matyt, priminė kažkokį siaubo filmų personažą.
Pokalbis, kaip tikėjausi, buvo ilgas. Prisipažinsiu, bandžiau klausytis tyliai prislinkusi prie durų — nieko. Tada virtuvėje ištraukiau dar gerai neatšalusį mėsgalį ir mušdama mėsą karbonadui darbavausi, kaip sakant, iš peties. „Ar stalo nesuskaldysi, šitaip daužydama? — susirūpino maniškis. „Tuoj suskaldysiu kai ką, jei nepasakysi, kas nutiko vaikui? — atsisukau į brangiausiąjį. „Blogai, mamyt, blogai...“— dar labiau gąsdina šėtonas. „Dievulėliau, kas?“ — nebetveriu. „Lietuvių rašinys. O užduotį kokią sugalvojo — laiškas nepažįstamam draugui, planuojančiam pirmą kartą atvykti į Lietuvą. Ar supratai, ką pasakiau?“ — žiūrėjo į mane kažkaip keistai prisimerkęs — „Vaiką auklėjom teisingai, todėl nabagėlis meluoti nemoka. Ką parašyti, kad atvažiuotų, kai visi išvažiuoja?“ — „Tai tik tiek? Bus rašinys. Lai eina į treniruotę, grįš, bus rašinys. Tu kepi karbonadą arba tai, kas iš jo liko, o aš einu ieškoti įkvėpimo...“ — nuraminusi vyrą tyliai nusliūkinau prie baro, įsipyliau taurelę tauraus gėrimo ir palinkėjusi sau kūrybinės ugnelės kibau į darbą. Pasigirsiu, mokykloje visiškai nemokėjau matematikos, tačiau rašinius rašydavau neblogai. Kiek prisimenu, laišką visada reikia pradėti nuo kreipinio. Taigi,

„Mielas bičiuli,

Lietuva — puiki ir savarankiška Europos (o ne Rusijos) šalis, į kurią kviečiu atvykti ir Tave. Esu įsitikinusi, kad Tu liksi sužavėtas gotikiniu ir barokiniu Vilniaus senamiesčiu, žaliaisiais Dzūkijos pušynais, garsiaja Trakų pilimi, jaukiaja Neringa. Norėdama, kad ši kelionė būtų sėkminga, nutariau parašyti tau keletą patarimų, kad kelionė būtų įdomi ir saugi: Lietuvos panelės — pačios gražiausios pasaulyje, todėl pasirenk tam, kad tave apsups būrys blondinių, kodiniu pavadinimu „Olialia pupytės“, kurių kojos prasideda nuo kaklo, o krūtinė gero plastikos chirurgo požymis; Antroji religija Lietuvoje — krepšinis, todėl nė vieno blogo žodžio ar net užuominos apie šią sporto šaką, tai gali daryti tik grynakraujis lietuvaitis, traukiantis „Ant kalno mūrai“ (ypač po rinktinės pralaimėjimo); vakarais nekišk nosies iš viešbučio, nors ir kokios nusilaupusios sienos bebūtų, nes gali būti draugiškai pasveikintas kampuotų vyrukų, pasipuošusių auksinėmis grandinėmis ir beisbolo lazdomis; nacionalinis lietuvių patiekalas (bent lietuviai taip mano) — cepelinai, jų nereikia užkąsti duona, o tik pagardinti riebia grietine ar spirgučiais (lietuvis kalorijų čia neskaičiuoja); Lietuva garsėja ne tik istoriniais objektais, bet ir kitomis kultūrinėmis vietomis, kurios tapo netgi kultinėmis, todėl privalomas maršrutas — Akropolis bei nesibaigiančios amžiaus statybos — Valdovų rūmai (bent prie įėjimo pastovėsi); Lietuvos vyrai — stipriausi pasaulyje, nes savo barzdomis kilnoja ne tik paneles, bet ir alaus pilnas statines; vasaros sostinė — Palanga, į kurios nedidelį plotelį per trumpą laiką suplūsta tūkstančiai poilsiautojų, tada prasideda žaidimai: „Neužlipk ant šalia gulinčio“ arba „Nesisiok už krūmo“; nors totaliai nesiseka Eurovizijoje, bet lietuviai mėgsta dainuoti „Tris milijonus“ ir turi nuosavą bebalsių žvaigždžių galeriją; Lietuviai puikiai šneka ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai, aukštaitiškai, dzūkiškai, suvalkietiškai, net angliškai (jaunimėlis) bei rusiškai (seneliukai).
Tavo draugė iš Lietuvos“

Parašiusi rašinį dar kartą perskaičiau, net kelis kartus ir į žodyną žvilgtelėjau ir viską tvarkingai perrašiusi padėjau vaikeliukui ant rašomojo stalo.
Po kelių dienų prasiveria durys, pro jas įlekia kuprinė, o paskui ją įraudęs mano vyresnėlis. „Mama, tu išprotėjai? Vienetas!“ — sudribo ant batų dėžės. „ Kaip, vaikeli, negali būti, aš taip stengiausi. Gal tu klaidų perrašydamas pridarei?“ — nieko negalėjau suvokti. „Kokių klaidų? Kiek tu padarei, tiek ir buvo. Visa klasė išlūžo — tavo draugė iš Lietuvos. Štai pažiūrėk!“ — atkiša suglamžytą popieriaus lapą. Ištiesinu jį ir sustingstu — mano ranka rašytas darbas (kuriame, galiu pasigirti, tik kelios skyrybos klaidos), o apačioje prierašas raudonu rašikliu: „Gerb. Mamyte, džiaugiuosi jūsų kūrybiškumu ir puikiu humoro jausmu. Jūsų darbą vertinu tvirtu 7. Deja, sūnaus —1. Ačiū už puikiai praleistą laiką, skaitant jūsų kūrybą.“ Pakirto rankas ir kojas — tas tinginys net perrašyti nesugebėjo, taip ir nunešė mokytojai (o dar ta neištaisyta moteriška giminė). „Maukis kelnes! — įsakmus tonas pro sukąstus dantis.— Vaikystėje nelupau, tai dabar atidirbsiu.“ Vaikelyčio akys išsiplėtė, jis ėmė kažką mikčioti apie savo teises, psichologinę pagalbą, vaikų apsaugą nuo smurtaujančių tėvų. „Teisingai, mielasis, šiuose namuose aš ir psichologinė pagalba, ir vaikų teisės ir, jeigu nori, antstolė kartu sudėjus.“ O kas buvo toliau, apie tai kitąkart, mielas dienorašti.
Laima