Uošvine i septynios katės

Susitika pri krautuvės Zose Marytė ano pirmadėn\', gi tuoj pu Untana uošvinės laidutuviu. Lig sen\'ė būt besimatė. U abidėv\' to pat\' vainiko neše iš bažnyčios ligi pat\' kapu. Par viso mistel\' prucesėj nusitese — šitiek svieta s\"ėje i suvažiava palidėt\' Barbutės.
    U ka jūs būtumet\' mat\'ė, ti da neteip šnekėtumėt\', kaip ka daba Zose su Maryt\'. Būn, nespėj iš lovos acikė\"lė anuku naktipudžiu išpilt\', jau par tvoro i loj. Žina ko, a nežina, a tiok par nakt\' spėj sugalvot\', i palaidž\' ležiuvės iš kiema i kiemo. I jėm\' galvot\', ka daugiau nieka jos i netur\' ko daryt\' — kol\' api vio\"sės apšnek, žiurėk, jau i saula i ontro dienos pusė parlipe. Kol\' pačios susizgiomb, ka ni viščiuk\"ė palasė, ni katės palakitos.
    Ge\"rė ka aciminio api tas kac\'. Amžinatėl\'s Barbute teip my\"lėje kac, ka priglausdava vio\"sės priklydos\', iš viosu pašaliu susišaukdava. Jei ni šaukt\' nereikėje — pačios ateidava pas Barbutė i sukdavas api kojs, kol\' ta išnešdava kokio tau\"kės uštepto riekė, abu piena šlakel\' i blišinė ipildava. U blišiniu i daba pasiens pririkiuoc, tiok nebė gaspadinės.
    Untans tuoj unt ryta susirūpinės atlake, visokiu „Wisku\" katia\"lėm atveže. Kor vargšės pasidės - jau teip pri Barbutės prisirišusios buva, ka to nors ko daryk — visos septynios kart giviana, nesipyka, vien kitai nepavidėje. Katra megoje Barbutė un koju, ta visad i sava vieto sugryšdava. Teisybė žmon\'s i saka, ka katės lab\'ė gia\"rė jauč skaudamo vieto. U Barbute vis padejuodava api pavargos\'s kojs. Užtat i my\"lėje Rainia\"lė daugiau už vio\"sės.
    Vienos viet buva papečky. Ti Barbute jei i vardo dave - Papečkine. U ka išlysdava paišinom kujytėm\', ti prilependava viso bal\"tė dažyto padlago. Nesijuokėt\', ne. Ne visor teip rasėt\' — Barbutės kambarėle grėndės buva baltos. Ka žentels priš dažydams i papykės buva, bet\' Barbute teip nurėje, teip i padare. I sava žento viso givenimėl\' tiok graž\'ė, tiok Untanėl\' šauke.
    Tiok jau to paskutinė dieno, bala žina, kaip tė bega\"lėje but\', nieks nebepasakos. Kaip tiok to ryto Untans atveže duonu, miltu, makaronu, kaip Barbute i buva praš\'s. Tiok nikaip nebega\"lėje prisibel\'st, dūriu nieks nebeatidare...
    U Barbute gi kėlas su pior\"mės gaidžės i aidava lasėt\' visa polka sava raibučiu, ka tiok daugiau kiaušiniu sudėtu, ka Untaniuk būt ko i miesto parsivešt\'. Da vieno, kito desėtko kaim\' kas nors pajiomdava - vis centc pri centa buva. Vis galvoje api Untanėl\', ka jam, vaik, ne pira\"gė.
    Aliute, jos vinturtėla, Untanėle daug miatu dabot, išvažiava mokslu ait\', abud grait apsiženije. Bet jau teip Divul\'s nepagai\"lėje, Barbutės puterėliu neišklause - atime Aliutė iš jū viosu tad, kad jon labjausė buva reikaliong, u pirmiausė Zigmuč\'. Nespėje vaikel\'s ni motinos piena paragaut\', u ko bekal\"bėt\' api viso šėrdės šilumo. Užtat i stenges Barbute kiek imanydam, ka tiok nieka netrūkt. Visko atidave: ne tiok sava akials — par nakc pražiurėje i Zigmut\', ne tiok sava šird\' dalina i dvė dal\'s - i Untaniuk, i mažajam.
    Teip Untans  su Zigmok i giviana Barbutės namuos\', nesiješkoje kiotos muteriškės. Gi, nivien nebūt atstojs Aliutės, katro šiteip my\"lėje. Iš Barbutės vienkime, iš uošvinės gražiausiu pamiškiu, iš babutės žydinčiu pievu abud su vaik išvažiavo tiok tad, ki Zigmuč\' atėje laiks i mukyk\"lė.
    Ne visam išvažiava. Kas ontro pinktadėn\' abud vy\"rė gryšdava pas Barbutė su gražiausiom naujienom: kaip vinam sekes matematikos ulimpijados, kaip kitc net i mėra kėdė ruošes. Džiaukdavas vės trys tais šiol\"tės vaka\"rės pri Barbutės pira\"gės nukrauta stala. U jau kalbu būdava api visa pasaule ivėks!
    Užtat kaima žmons i pavidėje Barbutė. Pavidėje ta šėrdės geruma, katro jon dalina i dalina visiem. Kaip i tom katėm\', katros tupėdava un palangės, atroda, laukdamos kad i kiemo isoks Untana maši\"nėla.
    Zosė su Maryt\' i parūpa, kas daba dėsis su Barbutes na\"mės. Jau i pirkėju pradėje abidėv\' ješkot\', vis prisimiondamos api didele vienkime kaino. Tiok tos katės nikaip nebetiolpa i vio\"sės plans.
    I nikaip abidėv\' nenuspėje, ka Zigmuc\' baig\' moksls i lig rudene iš Londuna sugryš i Barbutes vienkėm\'.
Laima-L@